Šv. Matas (I a.), apaštalas, evangelistas, minimas rugsėjo 21 d.

Prieš atsisakydamas pinigų ir imdamas sekti Kristų, Matas, arba Levis, buvo muitininkas, mokesčių rinkėjas – o ši profesija tarp žydų buvo užsitraukusi nešlovę. Mokesčių rinkėjas reiškė lupikautojas, vargšų kraugerys, kaupiantis turtus uzurpatoriui – Romos imperatoriui. Tie, kas šiuo amatu užsiėmė, retai išreikalaudavo priklausančius pinigus teisėtai, nepasiduodamas godumui, norui nuvogti ir praturtėti. Iš tiesų, kai Jėzus priėmė kito muitininko – Zachiejaus – kvietimą pas jį pavalgyti, žmonės pasipiktinę ėmė murmėti: „Kaipgi! Jūsų mokytojas valgo su nusidėjėliais ir mokesčių rinkėjais!“

Matas vieną dieną savo kelyje irgi susitiko su Jėzumi. Matas gyveno Kafarnaume – nelabai dideliame, tačiau svarbiame miestelyje, kadangi jis buvo įsikūręs visai netoli kelio, kuriuo dažnai iš Sirijos keliaudavo karavanai. Tad čia buvo įkurtas mokesčių rinkimo punktas ir stovėjo Romos imperijos kareivių garnizonas. Tuo metu, kai Jėzus pamokslaudamas keliavo po Tiberiados ežero pakrantėje esančius kaimus, Matas sėdėjo ant savo suoliuko ir su neslepiamu pasitenkinimu iš karavanų šeimininkų rinko kelio mokestį. Jį pamatęs, Jėzus tarė: „Sek paskui mane!“ Kaip matome iš Evangelijos pasakojimo, Matas į šį kvietimą atsakė žaibiškai: „Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį.“ Jis viską – sąrašus, antspaudus, kapšelius su monetomis – paliko ten, gatvėje, ir sužavėtas nusekė paskui šį dailidę ir pamokslininką iš Nazareto.

Tačiau paskui šį savo poelgį jis panoro paviešinti – pasikvietė Jėzų ir savo namus ir, norėdamas atsisveikinti su draugais ir giminėmis, iškėlė didelę šventę. Lukas pasakoja: „Levis savo namuose iškėlė Jam didelį pokylį. Prie stalo susirinko būrys muitininkų ir kitų svečių. Fariziejai, Rašto aiškintojai murmėjo ir prikaišiojo mokiniams: ‚Kam jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?‘ O Jėzus atsiliepė: ‚Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių‘.“

Paskui Matas atsisakė visų savo pinigų ir išdalijo juos vargšams, tačiau labai subtiliai, pagal Jėzaus nurodymą, kurį Matas pasirūpins ypač pabrėžti savo Evangelijoje: „Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje.“

Papasakojusios apie jo pašaukimą, Evangelijos apie Matą vėliau prabyla tik vienoje vietoje. Visą laiką buvo be galo ištikimas ir dosnus, sekė Mokytoju iki pat pabaigos ir gyveno šešėlyje.

Praėjus maždaug dvylikai metų po Viešpaties mirties, Matas, ketindamas keliauti į misijas po kitas šalis, sumanė užrašyti tai, ką buvo matęs ir girdėjęs apie Viešpaties gyvenimą, kad tai išliktų žydų bendruomenių, kurioms jis pats skelbė Gerąją Naujieną, atmintyje. Taip atsirado pirmoji Evangelija. Matas rašė aramėjų – žydų liaudies vartojama – kalba. Savo pasakojimą jis pradėjo Jėzaus genealoginiu medžiu, kad parodytų, kaip Jame išsipildė išrinktosios tautos pranašystės ir lūkesčiai. Šioje paprastai ir nuoširdžiai parašytoje Evangelijoje atsiskleidžia ankstesnė jo autoriaus profesija. Iš tiesų jis detaliau nei kiti trys evangelistai aprašo Viešpaties mokymą apie teisingą naudojimąsi pinigais: „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje.“ Arba: „Negalite tarnauti Dievui ir pinigams.“

Priešingai nei kiti evangelistai, kurie jį vadina Leviu, jis labiau mėgsta vadintis Matu, muitininku, t.y. lupikautoju, kad, kaip komentuoja šv. Jeronimas, „parodytų, jog niekam, jeigu jis atsiverčia į geresnį gyvenimą, nereikia prarasti vilties būti išgelbėtam“. Jo Evangelija baigiasi Prisikėlusiojo žodžiais: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“

Paklusdamas šiam Viešpaties paliepimui, vieną dieną jis ir pats iškeliavo į misiją po Etiopiją ir Persiją ir, pasak kai kurių tradicijų, apvainikavo savo gyvenimą kankinyste arba, kaip teigia kitos, mirė natūralia mirtimi. Jo relikvijos, po įvairių ir ne visada rašytiniuose šaltiniuose įamžintų nuotykių pasiekė Salerną, kur garbinamos ir dabar. Krikščioniškajame mene jo simbolis yra angelas.

 

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011