Rugpjūčio 24 d. minimas Šv. Baltramiejus, apaštalas


a- A+

 

 

Šv. Baltramiejus (I a.), apaštalas, kankinys, minimas rugpjūčio 24 d. 

I amžius Šventojo Baltramiejaus vardas yra siejamas su dviem reto žiaurumo epizodais. Pirmasis susijęs su paskutine apaštalo gyvenimo akimirka – jo mirtimi. Baltramiejus po Sekminių laivu išplaukė į Armėniją kaip Kristaus Palestinos gyventojams paskelbtos Gerosios Naujienos misionierius ir ten, karaliaus Polimijo bei jo žmonos dėka į krikščionių tikėjimą sugebėjo atversti net dvylika miestų.

Tačiau tai nepatiko karaliaus broliui Astiagui, kuris įsakė sučiupti nepageidaujamą apaštalą, jam gyvam nulupti odą, o paskui, kad nebūtų nesusipratimų, nukirsdinti. Šiuos įsakymus ištikimi jo padlaižiai žodis žodin ir įvykdė.

Tas kūnas be odos, iš kurio buvo likę vien kraujuojantys raumenys, sužadino Mikelandželo vaizduotę ir šis jį įtaigiai nutapė Siksto koplyčios „Paskutiniojo teismo“ scenoje. Toje freskoje šventasis rankoje tarsi drabužį laiko savo odą. Žmogaus, kuriam nulupo odą, iš skausmo ir spazmų perkreiptame veide Mikelandželas atkūrė savo paties veido bruožus, taip sukurdamas įtaigų ir dramatišką autoportretą.

Antrasis epizodas yra susijęs su kruvina naktimi, žiauriomis šv. Baltramiejaus šventės išvakarėse iš rugpjūčio 23-ąją į 24-ąją Prancūzijos karaliaus Henriko III įvykdytomis žudynėmis. Norėdamas visiems laikams išspręsti hugenotų – eretikų, kurie jam apsunkino gyvenimą, – problemą, kraugeriškasis karalius kardais liepė išžudyti visus šios sektos vadovus. Šios siaubingos ir beprasmiškos žudynės istorijoje yra siejamos su šventojo vardu ir todėl vadinamos šv. Baltramiejaus naktimi.

Kadangi šias žudynes įvykdė save krikščionimi vadinęs karalius krikščionybės vardan, tad Jonas Paulius II šį žvėrišką nusikaltimą įtraukė tarp kalčių, už kurias per 2000 metų jubiliejų paprašė atleidimo.

Keistas likimas teko šiam romiam ir mąsliam izraelitui, kurį Jėzus kartą pamatė po pavėsingu figmedžiu ir tą pačią akimirką nutarė priimti jį į saviškių grupę.

Baltramiejus yra pusiau žydiškas ir pusiau graikiškas vardas, reiškiantis „Tolomajo sūnus“: taip jį vadina trys evangelistai Matas, Morkus ir Lukas. O Jonas savo Evangelijoje šio vardo nevartoja, jį vadina Natanaeliu. Akivaizdu, kad čia yra kalbama apie tą patį asmenį, todėl šio mūsų šventojo visas vardas turėtų skambėti taip – Natanaelis-Baltramiejus.

O štai ir pasakojimas apie jo pašaukimą, kurį šiek tiek sąmojingai pateikia evangelijos. Mesiją Natanaeliui, arba Baltramiejui, pristato jo draugas Pilypas: „Radomę tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto.“

Natanaelis patenkintas savimi nusišypsojo: „Iš Nazareto? Argi iš Nazareto gali būti kas gero?“ Natanaelis buvo iš Kanos, maždaug penkiolika kilometrų nutolusios nuo Nazareto, o šių dviejų miestų gyventojai, akivaizdu, nelabai sutarė tarpusavyje. Tačiau Pilypas primygtinai pakartojo: „Eik ir pasižiūrėk.“

Tą akimirką netoli buvęs Jėzus ėmė eiti link jų ir iš tolo apie jį pasakė: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos.“ Natanaelis sutriko: Iš kur mane pažįsti?“ O Jėzus jam atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave.“

Ką tokio ypatingo po ūksmingu figmedžiu veikė Natanaelis, lieka paslaptis. Šiaip ar taip, Jėzus pataikė ir taip Natanaelio, ištikimo, paprasto ir entuziastingo žmogaus, širdyje įžiebė tikėjimą: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“ Mokytojas jį švelniai subarė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Tu pamatysi didesnių dalykų.“

Ir iš tiesų jis pamatė Jėzaus, paskui kurį sekė su entuziazmu, daromus stebuklus. Jis buvo jo kančios, mirties ir prisikėlimo liudininkas, o Sekminių dieną gavęs Šventąją Dvasią kaip ir kiti apaštalai tapo Kristaus žinios skelbėju ir pasirinko – kaip apie tai pasakoja armėnų tradicija – slėpiningos Indijos kelius, kur ir susidūrė su klastinguoju Astiagu, kuris, kaip jau žinome, jį nužudė.

Tačiau jo istorija dar nesibaigia ta siaubinga mirtimi. Jo palaidotas kūnas nepaliaujamai darė stebuklus. Šis kankinys Astiagui tapo tarsi kliuviniu, tad jo kūną nusprendė įmesti į jūrą. Tačiau negyvas kankinio kūnas nenuskendo, jis ilgai plūduriavo paviršiuje, kol bangos galiausiai jį atplukdė prie Lipari salų. Ilga kelionė vandeniu nė kiek nesusilpnino stebuklingų šventojo galių, tad pasiekęs Sicilijos pakrantę, kaip pasakoja viena legenda, jis padarė neregėtą stebuklą – keletą kilometrų atitraukė Vulkano ugnikalnį, kuris tais laikais dažnai išsiverždavo ir vis pridarydavo nelaimių tų salų žmonėms.

Jo relikvijos keliavo ir toliau: kiek stabtelėjusios Benevente, pasiekė Romą, kur pagaliau rado atilsį jo garbei Tibro saloje pastatytoje bažnyčioje.

 Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga


Grįžti atgal Paskelbta: 2019-08-23


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt