Rugpjūčio 23 d. minima Šv. Rožė Limietė, mergelė


a- A+

 

 

Šv. Rožė Limietė (1586–1617), mergelė, minima rugpjūčio 23 d.

Rožė yra pirma šventoji iš Amerikos žemyno. Tai mįslinga šventoji. Jos visas gyvenimas buvo paženklintas kančios, kurią ji priėmė ir kurios geidė ne tik kaip teisingausio kelio į šventumą ir krikščionišką išganymą, bet ir kaip geriausio būdo tapti panašia į ant kryžiaus mirusį Kristų.

Tam tikra prasme Rožė yra panaši į Kotryną Sienietę, kuriai kančios ir kryžiaus troškimas leido patirti kruviną Kristaus kančios skausmą.

Tomis akimirkomis, kai Rožė stipriau nei bet kada jausdavo skausmą ir kai daug labiau slėgdavo apleidimo jausmas, ji melsdavosi: „Mano Dieve, gali dar labiau sustiprinti mano kančias, kad tik kartu sustiprintum ir mano meilę tau.“

Ispanų kilmės Rožė gimė 1586 metais Limoje, Peru. Ji buvo pakrikštyta Izabelitos vardu. Būdama maža, buvo tokia graži, jog kartą, žiūrėdama į ją, indėnė tarnaitė Mariana sušuko: „Esi graži kaip rožė.“ Nuo tada visi ją ėmė vadinti Rože.

Kilusi iš pasiturinčios šeimos, ji būtų galėjusi tikėtis puikios ir turtingos ateities. Apie ją sukosi dešimtys pinigingų, jos nuostabaus grožio sužavėtų jaunuolių.

Tačiau ji nuo pat mažens žengė kitu keliu, kuriame nebuvo numatytas prabangus gyvenimas tarp pramogaujančios Peru sostinės buržuazijos atžalų. Ji pasirinko kančios, nuolankumo ir tobulumo kelią ir drovėjosi savo grožio, kurį visokiomis gudrybėmis bandė paslėpti ir apmarinti.

Paskui jos šeimą ištiko nelaimės, jie prarado visą turtą, o prie ekonominių nepriteklių prisidėjo ir sunki tėvų liga. Rožė tokioje situacijoje laikėsi nepaprastai: savo brangius tėvus ji gydė meile ir išlaikė miesto gatvėse pardavinėdama sodo gėles.

Dvidešimties metų likusi našlaite ji pasiprašė priimama į Trečiąjį dominikonų ordiną, o kadangi mieste vienuolynų nebuvo, sodo lūšnelę ji pavertė cele, kurioje gyveno be galo asketiškai ir vienuoliškai, vis dažniau pasninkaudama ir marindamasi.

Jos drabužiai dažnai buvo sutepti krauju, besisunkiančiu iš jos ašutine subadyto ar nuplakto kūno. Ji miegodavo ant šiaudų ryšulio, o pagalvę atstojo medžio kaladė: toks guolis sąnarių ne pailsindavo, o atvirkščiai – juos kaustydavo nuo skausmo.

Galiausiai liga visai pablogino vienatvėje užsidariusios merginos būklę. Tada draugų Maza šeima pasisiūlė priglausti ją savo namuose. Rožė pasiūlymą priėmė, nes jau žinojo, kad jos dienos suskaičiuotos.

Ištisą rugpjūčio 24-osios dieną ji paprastai praleisdavo melsdamasi, nes, kaip pati tvirtino, „ši diena bus mano amžinųjų vestuvių diena“. Ir iš tiesų ji mirė 1617 m. rugpjūčio 24 d., būdama vos trisdešimt vienerių. Galų gale visa Lima pamatė, jog ši mergina yra šventa, ir laidotuvių dieną žmonės lydėjo jos karstą vadindami ją gražiausiąja Peru gėle bei pirmąja naujojo pasaulio šventąja.

Iš Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2019-08-22


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt