Rugpjūčio 1 d. minimas Šv. Alfonsas Marija Liguoris, vyskupas, Bažnyčios mokytojas


a- A+

 

Šv. Alfonsas Marija Liguoris (1696-1787), vyskupas, Bažnyčios mokytojas, minimas rugpjūčio 1 d.

Vatikano II susirinkimo metu buvo pabrėžta, kad moralinė teologija turėtų nuosekliau remtis Šventuoju Raštu, tikintiesiems parodyti krikščionių tikėjimo „didybę“. Šv. Alfonsas Marija Liguoris, kuris 1950 metais popiežiaus Pijaus XII buvo paskelbtas moralės teologų globėju, būtų džiaugsmingai sutikęs pastarąjį teiginį. Kadaise šv. Alfonsas kovojo už moralinės teologijos išvadavimą nuo jenseniškosios tradicijos griežtumo. Savo moralinės teologijos veikale Alfonsas koncentravosi ties konkrečiomis praktinėmis problemomis, su kuriomis susiduria sielovadininkai bei nuodėmklausiai (verta prisiminti, jog, praėjus vos šimtmečiui po Alfonso mirties, buvo išleista net 60 minėtojo veikalo leidimų). Tad jeigu šiandien moralinėje teologijoje galima aptikti tam tikrų legalizmo ir minimalizmo apraiškų, jų atsiradimo neturėtume sieti su šv. Alfonso moralinės teologijos modelio, kuriam būdingas nuosaikumas ir švelnumas, mintimi.

Būdamas šešiolikos metų, Neapolio universitete Alfonsas gavo  kanonų ir civilinės teisės daktaro laipsnį, tačiau netrukus teisininko praktiką jis iškeitė į apaštalinę veiklą. Įšventintas į kunigus, savo pastoracinėje veikloje Alfonsas daugiausia jėgų skyrė misionieriškam darbui savo parapijoje, išpažinčių klausymui, krikščionių grupelių būrimui. Alfonsas siekė esmingai reformuoti bei sušvelninti to meto pompastišką bei į griežtas taisykles įspraustą pamokslavimo bei išpažinčių klausymo tradiciją.  Alfonsas 26 metus nuolat keliavo po visą Neapolio karalystę, sakydamas įstabius pamokslus.

1732 metais jis įsteigė Redemptoristų kongregaciją. Į šią kongregaciją susibūrę kunigai ir vienuoliai savo bendru gyvenimu siekė sekti Kristaus pavyzdžiu. Pati svarbiausia jų veiklos forma buvo plačios misijos kaimo vietovėse, kur redemptoristai dirbdavo su valstiečiais. Tiesa, praėjus palyginti nedaug laiko po kongregacijos subūrimo, iš esmės visi ją kuriant dalyvavę dvasininkai, svarbiausi Alfonso bendražygiai, pasitraukė –  pasiliko tik vienas kongregacijos brolis pasaulietis. Nepaisant to, kongregacijai pavyko išlikti – po 17 metų ji gavo formalų patvirtinimą. Tačiau su tuo redemptoristų vargai nesibaigė.

Sulaukęs 66 metų, Alfonsas tapo vyskupu (svarbu prisiminti tai, jog iš pradžių jis bandė atsisakyti šios garbės), savo vyskupijoje jis iš karto ėmėsi esmingų reformų.

Gyvenimo pabaigoje Alfonsas išgyveno vieną iš sunkiausių laikotarpių – redemptoristams, kurie Neapolio karalystėje vis nesėkmingai konkuravo su jėzuitais, vis nepavyko pasiekti, kad Neapolio karalystė pripažintų jų kongregacijos regulą. Alfonsas sutiko su kongregacijai keliama sąlyga, jog šios nariai negalės disponuoti kokiu nors bendru turtu, tačiau net ir tai negelbėjo – smarkiai pakeista regula Neapolio valdovų buvo patvirtinta tik tada, kai vienas aukšto rango kongregacijos narys pasinaudojo asmeninėmis pažintimis su karališkojo dvaro atstovais. Garbaus amžiaus sulaukęs, luošas ir beveik aklas Alfonsas pasirašė Neapolio valdžios pripažintą regulą, net neįtardamas apie išdavystę. Popiežiaus valstybėje veikę redemptoristai atsidavė popiežiaus valdžiai, o netrukus popiežius panaikino Alfonso valdžią Neapolyje veikusiems redemptoristams. Skirtingos redemptorizmo srovės susivienijo tik po Alfonso mirties.

71 metų sulaukusį Alfonsą ėmė kankinti sunkūs sveikatos sutrikimai – jį ištiko stiprūs reumatiniai skausmai, dėl ko buvo suparalyžiuotas jo kaklas. Nors po kiek laiko Alfonsas vėl galėjo truputį judinti kaklą, tačiau nuolat į krūtinę besiremiantis smakras joje atvėrė neužgyjančią žaizdą. Paskutinius pusantrų savo gyvenimo metų Alfonsas gyveno tarsi naktyje, pilnoje dvejonių, baimių ir gundymų. Tačiau jo tikėjimui ir dorybėms padėjo išlikti tamsiuosius periodus keitę šviesūs laikotarpiai, kurių metu Alfonsas jausdavo palengvėjimą ir netgi ekstazę.

Nors didžiausio pripažinimo susilaukė Alfonso moralinės teologijos veikalai, tačiau verta prisiminti, kad jis rašė bei įnešė savo indėlį ir į dvasinės bei dogmatinės teologijos sritis. Čia kaip vienas iš svarbiausių jo darbų gali būti paminėta „Marijos šlovė“ bei knyga „Švenčiausiojo Sakramento lankymas“, kuri, Alfonsui dar gyvam esant, susilaukė net 40 vertimų. Laikoma, kad pastarasis veikalas turėjo didelės įtakos Eucharistijos šventimui Bažnyčioje.

Šv. Alfonsas, be kita ko, garsėjo praktiškumu – jam visų pirma rūpėjo konkretumas, o ne abstraktūs dalykai. Šio šventojo gyvenimas iš tikrųjų gali tapti pavyzdžiu kasdieniame gyvenime kiekvienam krikščioniui, kuriam, pasimetusiam tarp gausybės problemų, skausmo, nesupratimo ir pralaimėjimų, dažnai yra sunku vis iš naujo atrasti krikščioniškąjį orumą. Šv. Alfonsas išgyveno visus šiuos dalykus – jo šventumas ir paslaptis, kad jis, įveikadmas per šiuos žemiškus sunkumus, sugebėjo išsaugoti Kristaus kančios pajautimą.

 

Bernardinai.lt

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2020-07-31


Visos teisės saugomos © 2020 www.zarasuparapija.lt