Popiežiaus Pranciškaus Žinia Pasaulinės misijų dienos proga


a- A+

 

 

Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6, 8)

Noriu išreikšti Dievui dėkingumą už tą atsidavimą, kuriuo visoje Bažnyčioje buvo išgyvenamas praėjusių metų spalį minėtas Ypatingasis misijų mėnuo. Esu įsitikinęs, kad jis pažadino misionierišką atsivertimą daugelyje bendruomenių einant keliu, kurį nurodė tema: „Pakrikštyti ir siunčiami: Kristaus Bažnyčios misija pasaulyje“.

Šiais metais, paženklintais Covid-19 pandemijos sukeltomis kančiomis bei iššūkiais, misijinė visos Bažnyčios kelionė toliau tęsiasi nušviečiama žodžio, kurį randame pranašo Izaijo pašaukimo pasakojime: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6, 8). Tai visada naujas atsakas į Viešpaties klausimą: „Ką man siųsti?“ Tas kvietimas kyla iš Dievo širdies, iš jo gailestingumo, ir išgyvenant šią pasaulinę krizę juo kreipiamasi tiek į Bažnyčią, tiek į žmoniją. „Panašiai kaip Evangelijos mokinius mus staiga užklupo netikėta šėlstanti audra. Suvokėme, jog esame toje pačioje valtyje, visi silpni ir sutrikę, tačiau tuo pat metu svarbūs ir reikalingi, visi pašaukti drauge irkluoti, vieni kitus guosti. Visi esame šioje valtyje. Panašiai kaip anie mokiniai, kurie vienu balsu šaukė: „žūvame“ (Mk 4, 38), taip ir mes supratome – negalime kiekvienas eiti kas sau, turime eiti drauge“ (Meditacija Šv. Petro aikštėje 2020 m. kovo 27 d.). Esame iš tikrųjų išgąsdinti, sutrikę ir įsibaiminę. Kančia ir mirtis verčia patirti mūsų žmogiškąjį trapumą; tačiau drauge visi suvokiame, kad stipriai trokštame gyventi ir išsivaduoti nuo blogio. Šiame kontekste pašaukimas į misiją, kvietimas išeiti iš savo ribų dėl Dievo ir artimo meilės pasirodo kaip galimybė dalytis, tarnauti ir užtarti. Misija, kurią Dievas patiki kiekvienam iš mūsų, įgalina nuo baimingo ir uždaro „aš“ pereiti prie naujai atrandamo ir per savęs dovanojimą atnaujinamo „aš“.

Kryžiaus aukoje, kuria įvykdoma Jėzaus misija (plg. Jn 19, 28–30), Dievas apreiškė, kad jo meilė skirta kiekvienam ir visiems (plg. Jn 19, 26–27). Jis prašo, jog būtume asmeniškai pasirengę būti pasiųsti, nes Jis yra Meilė, besireiškianti amžina misijos dinamika, nuolat išeinanti iš savęs ir dovanojanti gyvybę. Iš meilės žmogui Dievas Tėvas atsiuntė Sūnų Jėzų (Jn 3, 16). Jėzus yra Tėvo Misionierius: jo Asmuo ir jo darbas yra visiškas klusnumas Tėvo valiai (plg. Jn 4, 34; 6, 38; 8, 12–30; Žyd 10, 5–10). Dėl mūsų nukryžiuotas ir prisikėlęs Jėzus savo ruožtu įtraukia mus į savo meilės judėjimą, per Bažnyčią gaivinančią savo Dvasią daro mus Kristaus mokiniais, siunčia mus į misiją, į pasaulį ir tautas.

„Misija, „išeinanti Bažnyčia“ – tai ne programa ar užmojis, kurį reikėtų įgyvendinti valios pastangomis. Pats Kristus suteikia proveržį, leidžia Bažnyčiai išeiti iš savęs. Išeini į Evangelijos skelbimo misiją, nes Dvasia tave ragina ir veda“ (plg. pokalbių su Gianni Valente knyga Senza di Lui non possiamo far nulla, Libreria editrice Vaticana: San Paolo, 2019, 16–17). Dievas visada mus myli pirmas, ta meile jis mus pasitinka ir šaukia. Mūsų asmeninis pašaukimas kyla iš fakto, kad esame Dievo sūnūs ir dukros Bažnyčioje, kuri yra jo šeima; broliai ir seserys toje meilėje, kurią mums paliudijo Jėzus. Juk visi turi žmogiškąjį orumą, grindžiamą dieviškuoju pašaukimu būti Dievo vaikais, kad per Krikšto sakramentą tikėjimo laisvėje taptų tais, kuo jie visada yra Dievo širdyje.

Jau pats faktas, kad gavome gyvenimą kaip nepelnytą dovaną, išreiškia kvietimą įžengti į dovanojimosi dinamiką: pakrikštytuosiuose įdiegta sėkla subręs per meilės atsaką įsipareigojant santuokoje ar renkantis mergeliškumą dėl Dievo karalystės. Žmogiškasis gyvenimas gimsta iš Dievo meilės, auga meilėje ir siekia meilės. Niekas nėra atskirtas nuo Dievo meilės, o Dievo Sūnaus Jėzaus šventoje aukoje ant kryžiaus Dievas nugalėjo nuodėmę ir mirtį (plg. Rom 8, 31–39). Dievui blogis – net nuodėmė – tampa kvietimu mylėti ir mylėti vis stipriau (plg. Mt 5, 38–48; Lk 23, 33–34). Todėl Velykų slėpinyje dieviškasis gailestingumas gydo pirminę žmonijos žaizdą ir išsilieja į visą visatą. Bažnyčia kaip visuotinis Dievo meilės sakramentas pasauliui tęsia Jėzaus misiją istorijoje ir siunčia mus visur, kad per mūsų tikėjimo liudijimą ir Evangelijos skelbimą Dievas galėtų ir toliau rodyti savo meilę, paliesti ir perkeisti širdis, protus, kūnus, visuomenes ir kultūras kiekvienoje vietoje ir kiekvienu laiku.

Misija yra laisvas ir sąmoningas atsakas į Dievo pašaukimą. Tačiau tą pašaukimą galime suvokti tik tada, kai išgyvename asmeninį meilės santykį su gyvuoju Jėzumi, esančiu savo Bažnyčioje. Paklauskime savęs: ar esame pasirengę priimti Šventosios Dvasios buvimą savo gyvenime, išgirsti pašaukimą į misiją tiek santuokos kelyje, tiek rinkdamiesi pašvęstąjį gyvenimą ar tarnaujamąją kunigystę ir apskritai įprastame kasdieniame gyvenime? Ar esame pasirengę būti pasiųsti visur, kad liudytume savo tikėjimą į gailestingąjį Dievą Tėvą, skelbtume Jėzaus Kristaus išganymo Evangeliją, kad dalyvaudami Šventosios Dvasios dieviškajame gyvenime statytume Bažnyčią? Ar panašiai kaip Jėzaus motina Marija esame pasirengę be išlygų tarnauti Dievo valiai (plg. Lk 1, 38)? Tas vidinis pasirengimas yra labai svarbus norint atsiliepti Dievui: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6, 8). Ir ne abstrakčiai, bet Bažnyčios ir istorijos šiandienoje.

Suvokti, ką Dievas mums nori pasakyti šiais pandemijos laikais, tampa iššūkiu taip pat ir Bažnyčios misijai. Liga, kančia, baimė ir izoliacija verčia mus klausti. Vargas, patiriamas mirštančių vienatvėje, paliktų dorotis savo jėgomis, praradusių darbą, neturinčių namų bei maisto, kelia mums klausimų. Priversti laikytis fizinio atstumo ir likti namie, esame kviečiami iš naujo atrasti, jog mums reikia visuomeninių santykių, taip pat bendruomeninio santykio su Dievu. Ta padėtis anaiptol neturėtų didinti mūsų nepasitikėjimo bei abejingumo, bet dar labiau paskatinti mus atkreipti dėmesį į tai, kaip palaikome santykius su kitais. O malda, kuria Dievas liečia ir išjudina mūsų širdį, atveria mus mūsų brolių meilės, orumo ir laisvės poreikiui, taip pat kviečia rūpintis visa kūrinija. Negalėdami kaip Bažnyčia susiburti ir švęsti Eucharistijos, atsiduriame situacijoje daugelio tokių krikščionių bendruomenių, kurios neturi galimybės kiekvieną sekmadienį švęsti Mišių. Šiame kontekste mums iš naujo užduodamas Dievo klausimas: „Ką man siųsti?“, o iš mūsų laukiama didžiadvasiško ir ryžtingo atsako: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6, 8). Dievas nuolat ieško, ką galėtų siųsti pasauliui ir tautoms liudyti Jo meilę, išgelbėjimą iš nuodėmės ir mirties, išlaisvinimą nuo blogio (plg. Mt 9, 35–38; Lk 10, 1–12).

Minėti Pasaulinę misijų dieną reiškia taip pat iš naujo patvirtinti, kad malda, apmąstymas ir medžiaginė pagalba jūsų aukomis yra galimybė aktyviai dalyvauti Jėzaus ir jo Bažnyčios misijoje. Artimo meile, išreiškiama per rinkliavas švenčiant trečiojo spalio sekmadienio liturgiją, siekiama paremti misijų darbą, mano vardu vykdomą Popiežiškųjų misijų draugijų atsiliepiant į dvasinius bei medžiaginius tautų bei Bažnyčių visame pasaulyje poreikius ir siekiant visų išganymo.

Tegu mus užtaria ir globoja Švenčiausioji Mergelė Marija, Evangelizacijos Žvaigždė ir Nuliūdusiųjų Paguoda, savo Sūnaus Jėzaus mokinė misionierė.

 

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2020 m. gegužės 31 d., Sekminių iškilmė

PRANCIŠKUS

 

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2020-10-17


Visos teisės saugomos © 2020 www.zarasuparapija.lt