Penktasis Dievo įsakymas: Nežudyk


a- A+

 

„Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk; o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“ (Mt. 5, 21–22).

V Dekalogo įsakymas apima visišką ir nepalaužiamą žmogiškojo elgesio įstatymą, kuris patvirtina kiekvieno žmogaus teisę į gyvenimą, kuris prasideda nuo gyvybės prasidėjimo momento ir baigiasi natūralia žmogaus mirtimi. Žmogaus gyvybė yra šventa ir neliečiama nuo pat užsimezgimo pradžios, nes savyje talpina dieviškosios kūrybos veiksmą ir per visą savo egzistavimo laiką yra glaudžiai susijusi su savo Kūrėju. Vien tik Dievas yra gyvenimo ir mirties Viešpats.

Akivaizdu, kad įsakymas „nežudyk“ buvo įrašytas ne vien tik akmeninėje plokštėje, bet ir žmogaus širdyje, tačiau atsitiko kažkas baisaus, nes žmogaus egzistencijos istorija yra viena didžiulė virtinė fizinių, moralinių ir dvasinių žudynių. Šių baisybių priežastis – ignoravimas to, kas ir dovanoja gyvybę. Pradžios knygoje Dievas pasakė Kainui, o šiandien tai pakartoja ir kiekvienam iš mūsų: „Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi toks prislėgtas? Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gerą nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“ (Pr. 4, 6–7).

 

„Nežudyk“

Žmogus iš visos kūrinijos išsiskiria tuo, kad paties Kūrėjo buvo norėtas ir nėra tik kažkieno atsitiktinė užgaida, todėl žmogaus likimas visada savo prasmę įgauna tada, kai amžinai myli savo Kūrėją. Tik prisiminkime, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr. 1, 26–27). Būtent iš čia ir kyla žmogiškojo orumo šaknys, kurių atvaizdas aiškiai atsispinti Dievo įsakyme „nežudyk“.

Pradžios knyga pristato kėsinimąsi į kito žmogaus gyvybę, kaip gimtosios nuodėmės pasekmę. Senajame Testamente Jahvė visada pristatomas kaip tas, kuris sergi žmogaus gyvybę. Jis sergi netgi Kaino, kuris nužudė savo brolį Abelį, gyvybę ir nesurengia keršto tam, kuris nužudė savo brolį. Niekam nevalia vadovautis paties susikurtu teisingumu ir niekas negali savintis teisės su kito žmogaus gyvybe elgtis taip, kaip jam patinka.

 

Pagarba žmogaus gyvybei

Įsakymas „nežudyk“ apima ne vien gyvybės atėmimą, tačiau čia taip pat draudžiama sužeisti kitą, fiziškai pakelti prieš kitą žmogų ranką ir jam sukelti bet kokio sunkumo fizinį skausmą. Juk pasitaiko atvejų, kad nepamatuota fizinė jėga atima žmogaus gyvybę, nors tokio tikslo pradžioje ir nebuvo turėta. Šis įsakymas neapima vien tik fizinį, tačiau ir dvasinį skausmą. Dėl šios priežasties šis įsakymas apima įžeidimus, įvairiausius kito žmogaus gero vardo žeminimus, neteisybes, kurios gali sumenkinti kito žmogaus orumą. Žmogaus teisė gyventi ir jo žmogiškasis orumas sudaro nedalomą visumą ir negali būti atskirtas vienas nuo kito. Štai kodėl galima žmogų nužudyti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Papiktinimai, išnaudojimai (seksualiai taip pat), skatinimas nesilaikyti tikrųjų vertybių veda link to, kad gali sužeisti žmogų dvasiškai ar net jį dvasiškai numarinti. Kaip būna sunku kartais iš tokios sunkios ir sudėtingos būsenos pakilti!

Pagarba žmogaus gyvybei nėra nukreipta vien tik į kitą, tačiau apima ir mane patį. Štai kodėl įsakymas „nežudyk“, draudžia žaloti save ir savo kūną. Juk Dievas įsakmiai reikalauja, kad mes susitaikytume su savimi ir save priimtume tokius, kokie esame ir save mylėtume, nes pasakyta: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 39). Taigi, matas artimo meilės – savęs meilė. Kaip mylėsi kitą, nei nesugebi savęs mylėti?! Taigi, savo kūną žalojantys veiksmai, kaip antai susižalojimai, besaikis savęs sekinimas nežmonišku darbo krūviu, nesugebėjimas ar nenoras surasti laiko poilsiui ar atostogoms, neatsargus vairavimas, besaikis valgymas ir gėrimas, nenumaldomas atsidavimas seksualumui, narkotinių medžiagų vartojimas, rūkymas, besaikis savęs sekinimas įvairiausiomis alinančiomis dietomis tampa veiksniais, kurie turėtų priminti žmogui, kad jis savęs nemyli. O per nemeilę sau nebesugeba ir kito mylėti ir tokiu būdu pasiduoda realiai pagundai vadovautis „mirties kultūra“. Prieš pasinerdamas į šią kultūrą žmogus sąmoningai atsisako savo laisvės ir tampa savo malonumų ar neigiamų įpročių vergu ir pamažu panyra į savęs susinaikinimą.

 

Mirties kultūra: abortas ir eutanazija

Nėštumo nutraukimas (abortas) visada skaudi ir subtili tema, kurios kartais norima išvengti arba paprasčiausia jos imti ir nepastebėti, tačiau ji yra ir priklauso būtent minėtai „mirties kultūrai“, kuri ignoruoja kito teisę gyventi ir tai daro dėl savo paties patogumo. Žmogus šioje kultūroje laiko save patį visa ko centru, o kitais kartais gali tapti paprasčiausiu kliuviniu ar našta, kurios reikia atsisakyti ar pašalinti iš malonumų ieškojimo greitkelio. „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš tau gimstant, tave aš pašventinau“ (Jer. 1, 5) – tai žodžiai, kurie primena žmogui, kad kiekvienas iš mūsų buvome palytėti Kūrėjo rankos ir kad šis sakralus palytėjimas kiekvienai žmogiškai gyvybei suteikia šventumo ženklą. Arba: „Mano išvaizda Tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse“ (Ps. 139,15) – tai žodžiai, kurie primena mums, kad kiekvienas esame Kūrėjo norėti ir su meile sukurti ir kiekvienam turi būti atidarytos gyvenimo durys, net jei tam reiktų paaukoti savąjį egoizmą, savanaudiškumą, komfortą arba išgyventi gėdos, baimės ar nežinios jausmą. Šiandien ginti gyvybę – tai ginti pačią progresyviausią ir moderniausią idėją nūdienos pasaulyje. Neginti gyvybės – reiškia būti įstrigus praeityje.

 

Eutanazija

Eutanazija – tai dar vienas iššūkis gyvybei ir pačiai gyvybės kultūrai. „Mirties kultūrą“ erzina bet koks gyvybės alsavimas, kuris reikalauja dėmesio ar šiek tiek laiko, kurį esu kviečiamas paaukoti kitam. Čia svarbu vien tik savo asmeninių poreikių tenkinimas, o kai jau nebeliks nei vidinių, nei fizinių jėgų naudotis malonumais, tai beliks tą akimirką su trenksmu užtrenkti gyvenimo duris ir po savęs palikti tamsą. Eutanazija yra sąmoningas žmogaus gyvybės nutraukimas kiek įmanoma švelnesnėmis sąlygomis, skirtas marinamojo labui. Diskusija dėl eutanazijos įstatyminio įteisinimo visada pasidalija į dvi dalis, kur viena sako, kad tai pagalba nepagydomiems, stiprius, sunkiai pakeliamus skausmus kenčiantiems žmonėms, o kiti laikosi nuomonės, kad tai nusikaltimas prieš žmogaus gyvybę, kuris gali peraugti į tam tikras manipuliacijas, kurios nuvestų prie žmonijos atrankos. Čia visuomenės skatinamos įsitraukti į debatus apie tai, kad gydytojas turėtų prisiimti ir budelio vaidmenį ir galėtų teisiškai nužudyti žmogų, tačiau šioje diskusijoje nebėra vietos klausymui: o kodėl gydytojas vietoj to, kad žudytų, negalėtų sumažinti žmogaus kančių? Pirmuoju atveju žmogus aktyviai padėdamas kitam žmogui numirti nepaiso įsakymo „nežudyk“, o antruoju atveju, kada tampa palydinčiu mirštančiojo pagalbininku, paklūsta artimo meilės įsakymui ir suvokia, kad kiekviena gyvybė yra Dievo dovana. „Būti gyvybės tarnu nėra kažkokia privilegija, didvyriškumas ar noras pasirodyti, tai – pareiga“, – sako profesorius A. Narbekovas.

 

Savižudybė

Gyvybė visuomet yra Kūrėjo dovana ir kiekvienas žmogus atsakingas ją davusiam Dievui. Savižudybė prieštarauja natūraliam žmogaus polinkiui išsaugoti savo gyvybę ir pratęsti gyvenimą. Ji taip pat prieštarauja savęs meilei, nes Dekalogas mus moko, kad turime artimą mylėti kaip save patį. Jei savęs nesugebi mylėti, tai dar sudėtingiau bus tai padaryti su artimu. Būtina įsidėmėti, kad mes viso labo esame tik Kūrėjo mums patikėtos gyvybės saugotojai, o ne savininkai, todėl su gyvybe ir negalime elgtis savininkiškai. Savižudybė yra rimta nuodėmė prieš mūsų Kūrėją ir tai niekaip nėra pateisinama. Kyla rimtų abejonių dėl tokio žmogaus, kuris save priskiria prie tikinčių ir Dievą išpažįstančių, o paskui ima ir nusižudo. Tiesa, dideli psichiniai sutrikimai, didelis išgąstis ar kankinimų baimė gali ir sumažinti savižudžio atsakomybę, tačiau kiekvienas privalome gyventi tiek, kiek paties Kūrėjo žmogui skirta. Krikščionys pašaukti gyventi Dievui ir tik pats Dievas gali nuspręsti, kada jiems mirti.

 

Būtinoji gintis

Įsakymas „nežudyk“ negali ignoruoti atvejų, kai žmogus būtinosios ginties atveju atima kitam gyvybę. Įsidėmėtina, kad būtinoji gintis nėra draudimo žudyti arba tyčinės žmogžudystės draudimo išimtis. Savigyna apima du dalykus: rūpestis savąją gyvybe ir užpuoliko mirtis. Pirmasis yra norimas, o antrasis nenorimas, tačiau savęs paties meilė išlieka pagrindiniu dorovės matu, todėl nė vienas neprasilenkia su teisingumu, jei reikalauja sau teisės gyventi, todėl tas, kuris gina savo gyvybę, nenusikalsta žmogžudyste, net jei dėl to priverstas smogti mirtiną smūgį savo užpuolikui. Būtinoji gintis gali būti ne tik teisė, bet ir pareiga tam, kuris atsakingas už kito gyvybę už savo artimųjų ar pačios valstybės gerovę (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, n. 2264–2265).

Taigi Dekaloge sutinkamas „nežudyk“ neapsiriboja vien tik žmogžudyste tiesiogine to žodžio prasme, tačiau apima visą gyvybės paslaptį, kurią esame įpareigojami ginti ir saugoti. Gyvybė yra šventa ir jos lopšys – tai Dievo rankos. Draudimas žudyti ne vien tik neleidžia kėsintis į gyvybę, tačiau kartu ir įsako būti gailestingu ir atleisti, nes tik gailestingume ir atleidime slypi dvasios galybė, kurioje nėra vietos kerštui, karo troškimui, terorizmui ir bet kokios formos netolerancijai, kuri veda susipriešinimo, neapykantos ir smurto link. „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt. 5, 9), tai žodžiai, kurie padeda nestoti skersai kelio įsakymui – „nežudyk!“

 

Kun. bažn. t. lic. Klemensas JARAMINAS

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2020-05-18


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt