Pašvęstoji našlystė – kas tai?


a- A+

Parapijose ir bendruomenėse dažnai svarbų vaidmenį atlieka moterys, į dangiškojo Tėvo namus jau išlydėjusios savo sutuoktinius (beje, ir Lietuvos statistika negailestinga: vidutinis moterų gyvenimo amžius 77 metai, o vyrų – 65). Kad našlių meilė Dievui ir žmonėms būtų išreikšta, nepakanka vien namų sienų. O koks oficialus našlių statusas Bažnyčioje? Ar jos – tik specifinė visuomenės grupė, ar savito pašaukimo vykdytojos?

 

Pašvęstosios našlystės užuomazgos Bažnyčioje

Nuo apaštalų laikų pirmosiose krikščionių bendruomenėse pastebimos našlės, pasišventusios Kristaus meilei ir tarnystei. Pirmasis šią tarnystę liudijantis dokumentas – tai Apaštalų mokymas (III a., Sirija). Pagal jį, vyrų netekusios moterys, sąmoningai priimančios savo statusą ir suteikiančios jam religinį aspektą, sudaro instituciją, vadinamą „Našlių ordinu“. Dokumente nurodoma, kad į instituciją norinti įsitraukti našlė turėtų būti bent 50 metų, nuolanki, garbinga, nepriekaištingos reputacijos (vėl ištekėdama užtrauktų negarbę ordinui).

Pašvęstosioms našlėms, kaip, beje, ir visoms moterims, Mokymas neleidžia mokyti tikėjimo slėpinių, tačiau jos gali klausiantiems bendrai nusakyti krikščionių tikėjimo ir moralės pagrindus, tik nevalia kalbėti apie Įsikūnijimo ir Kristaus kančios slėpinius. Besidomintį jos turėtų nukreipti pas atsakinguosius už mokymą. Kitoks elgesys būtų buvęs kliūtis Evangelijai skelbti, nes joms būtų nepakakę išsilavinimo ir doktrinos išmanymo, o pagonys šaipytųsi iš moters žodžių. Moterims drausta ir krikštyti – Kristus nė vienos moters nesiuntė kartu su apaštalais mokyti ir nedavė nurodymo krikštyti.

Našlėms patikima pareiga nuolat melstis už geradarius ir Bažnyčią. Malda yra kiekvieno krikščionio pareiga, tačiau našlėms ši pareiga suteikiama kaip savita Bažnyčios pasiuntinybė. Taigi, sambūrio tikslas – užtariamoji malda, o ne mokymas ar krikštijimas. Našlės malda prie ligonio lovos buvo laikoma ypač vertinga. Jai ruošdavosi pasninkaudama, o maldos pabaigoje dėdavo rankas ligoniui ant galvos. Dėl šios savitos tarnystės keliaudavo iš namų į namus, todėl našlėms primenamas pagrindinis jų įsipareigojimas – melstis ir įspėjama apie galimą išsiblaškymą, išsisėmimą ir paskendimą smulkmenose. Apaštalų mokymas, ragindamas šias moteris likti ištikimas savo pareigoms, moko, kad jos yra Viešpaties altoriaus atvaizdai: kaip altorius yra tvirtai pastatytas vienoje vietoje, taip ir našlė turi pasilikti namuose ir atsiduoti maldai.

Tad pirmaisiais krikščionybės amžiais Bažnyčioje jau vyko procesai, iš paprastos pagalbos našlėms išaugę į organizuotą tarnystę, ypač moterims ir ligoniams. Ši tarnystė būdavo suteikiama specialia apeiga, kurios pagrindas – vyskupo malda. Našlių ordinas buvo pavestas vyskupo jurisdikcijai. Be vyskupo ar diakono pritarimo jos negalėdavo imtis jokios iniciatyvos.

 

Padėtis pasaulyje šiandien

Vatikano II Susirinkimo dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen Gentium randame naują žvilgsnį į našlystės vertingumą pasauliečių apaštalavimo kontekste. Jų buvimas yra pakeliamas į aukštesnį dalyvavimo Bažnyčios gyvenime lygmenį kaip aukščiausias meilės laipsnis.

Našliai ir našlės skatinami neužsidaryti savyje ir dalyvauti bažnytinės bendruomenės, vyskupijos ir parapijos gyvenime, nes Dvasios duotos charizmos gali aiškiai atsiskleisti santykiuose su broliais, kaip sako apaštalas Paulius: „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“ (1 Kor 12, 4–7). Taigi, apaštalas Paulius sako, kad mums niekas nepriklauso, Dievas mums duoda malonių visų gėriui. Taip pat ir našlystė, jei į ją pažvelgtume kaip į skaistų vienišumo paženklintą gyvenimą, vis labiau kuriantį artimus santykius su Dievu per meilę, tampa charizma, dovana, galinčia būti vaisinga ir asmens vidiniam tobulėjimui, ir apaštalinei veiklai.

Didžiadvasiškas savo statuso priėmimas išreiškia pasitikėjimą Dievo valia ir Dvasios – stiprybės davėjos – buvimu. Ištikimybė sutuoktinio atminimui, nors būtina ir garbinga, nes paremta stipriu dvasinės meilės ryšiu ir būsimojo susitikimo viltimi, negali būti tikslas savaime – tuomet kyla pavojus užsidaryti gedule ir nuvysti. Priešingai, stiebtis į aukštybes gali būti askezės motyvas, nes gyvenimą praturtina malda, dvasia skaistėja, išgyvendama sunkius išbandymus ir kančią.

1994 m. Vyskupų Sinode popiežius Jonas Paulius II atkūrė pašvęstosios našlystės praktiką. Šiandien yra daug pašvęstojo gyvenimo našlių, tiek susivienijusių į institutus, tiek pavieniui praktikuojančių savo pašaukimą.

Jie ir jos daugiau ar mažiau tarnauja socialinėje srityje: ligoniams, benamiams, apleistiesiems, neįgaliesiems, taip pat ir ligotiems senyvo amžiaus dvasininkams. Našliai įsipareigoja gyventi krikščionišką gyvenimą, tarnauti parapijos bendruomenei, gyventi aktyvų sakramentinį gyvenimą, būti lojalūs vietinei Bažnyčiai, ypač vyskupui, kunigams, diakonams ir seminaristams, laukdami ateinant Sužadėtinio Kristaus, būti įrodę, kad yra protingi, atviros širdies, išmintingi, atsargūs, pamaldūs, nuoširdžiai padedantys.

 

Krikščioniškoji našlystė Lietuvoje

Lietuvoje Pasišventusiųjų našlių asociacija įsteigta prieš metus Vilkaviškio vyskupijoje. Ją sudaro našlės, laisva valia apsisprendusios pasiaukoti Dievui ir Bažnyčiai. Organizacijos reglamente, patvirtintame Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos, teigiama, kad „kai kurios krikščionės moterys, kurių santuokos sakramentas yra nutrūkęs dėl sutuoktinio mirties, yra šaukiamos pašvęsti savo našlystę, kuri yra „santuokinio pašaukimo“ tęsinys, kad taptų būsimo amžiaus ženklu ir dovana“. Jos duoda privačius skaistumo įžadus, kad mylėtų Kristų nepadalyta širdimi ir geriau tarnautų artimui.

Į asociaciją priimamos vienybėje su Bažnyčia esančios ir katalikų tikėjimą praktikuojančios našlės, raginamos, kiek leidžia galimybės, gyventi aktyvų sakramentinį gyvenimą. Asociacijos kapelionas ir vyskupo delegatas asociacijai – kun. Žydrūnas Kulpys.

Pasaulinėje Bažnyčios praktikoje dažniau kalbama apie pašvęstuosius našlius, nes toks pašaukimas praktikuojamas ne tik moterų, bet ir vyrų. Lietuvoje pašvęstoji našlystė kol kas žengia pirmuosius žingsnius, bet reikia viltis, kad vis daugiau vyrų ir moterų našlių atras šį Viešpaties pašaukimą.

Krikščioniškoji našlystė, išgyvenama visiškai ir sąmoningai atliepiant Dievo valią, gali tapti dorybių, o dažnai ir šventumo keliu, nes Viešpats suteikia galimybę mirties paliestą gyvenimą perkeisti į bendrystę su Dievu ir artimu Bažnyčios bendruomenėje. Tad šitaip žvelgiant galima kalbėti ir apie našlystės dvasingumą. O koks gi tas našlių šventumo kelias? Tai visada Kristus. Kaip našliai gali prisidėti prie Bažnyčios šventumo ir veiklumo? Gyvendami jo artume, visiškai ir iki galo dovanodami save Dievui ir broliams bei seserims, apmirdami kaip kviečio grūdai, kad taptų vaisingi (plg. Jn 12, 24).

 

Vilma BARAUSKIENĖ

Artuma.lt

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-10-13


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt