Gavėnia įmanoma tik pasninkaujant… Kitaip liturginė malda būtų melaginga. Joje Bažnyčia kreipiasi į Dievą kaip pasninkaujanti ir Jam savo pasninkavimo vaisius paskirianti šeimyna. Pasninkas ir abstinencija yra krikščionybės gyvenimo būdas. Krikščionys pasninkauja pagal dviejų tūkstantmečių tradiciją, kilusią iš Jėzaus atsakymo į klausimą dėl pasninko. Jis sakė, kad mokiniai pasninkaus, kai Mokytojas bus iš jų atimtas (Mk 2, 18 ir t.), ir priminė, jog kai kurie dalykai neįmanomi kitaip, kaip tik per maldą ir… pasninką (Mt 17, 21)!

Pirmiausia atskirkime pasninką nuo badavimų, dietų ir kitų sveikatos sugrąžinimo priemonių. Šiais atvejais siekiame tik savo pačių fizinės ar dvasinės gerovės. Pasninko tikslas yra meilė, dovana, širdies atsivertimas atveriant ją Dievui ir artimui.

Ar meilė įmanoma be savanoriškų, nesuinteresuotų ir kartais sunkių atsižadėjimų dėlei kito gėrio? Pasninkavimas – tai drauge dvasinis ir fizinis veiksmas. Dvasia, valia ir kūnu (taigi visu savimi be pasidalijimų) sakoma ne rajumui ir besaikiam vartojimui, kad atsigręžtume į Viešpatį, kuris Gundytojui priminė, jog ne vien duona žmogus gyvas (Mt 4, 4)… Taigi pasninku siekiama atsivertimo, savitvardos, meilės pergalės prieš instinktus, labai konkrečiai pasirenkant Tą, kuriam atitenka pirmoji vieta krikščionio gyvenime.

Istorijoje pasninkavimo praktikos kito, bet siekiama visada būdavo to paties. Ankstyvoji Bažnyčia daugiausia laikėsi trečiadienio (Judo išdavystei atminti) ir ypač penktadienio (vienijantis su Kristaus Auka ant Golgotos) pasninkų. Šiandien atgailos dienos yra visi metų penktadieniai ir gavėnios laikas. Susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) įstatymas: turi būti susilaikoma visais metų penktadieniais (išskyrus tuos atvejus, kai jie sutampa su iškilmės diena), Pelenų trečiadienį ir, pagal seną tradiciją Lietuvoje, – Kūčių dieną. Šis abstinencijos įstatymas saisto visus nuo 14 metų amžiaus. Pasninko įstatymas: leidžiama per dieną valgyti sočiai tik kartą. Šio įstatymo privalu laikytis nuo 18 iki 60 metų amžiaus (plg. CIC kan. 1252). Ir susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos), ir pasninko reikia laikytis Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį (plg. CIC kan. 1251).

Kaip pasninkauti? Vyskupai ne vien Lietuvoje yra nurodę vienokių ar kitokių pasninkavimo būdų. Galimi trys būdai: 1) labiausiai paplitęs leidžia per dieną sočiai pavalgyti tik kartą. Kitus du kartus (pvz., ryte ir vakare) – tik lengvai užkąsti. Vanduo, pienas, vaisių sultys pasninko nelaužo; 2) nevalgyti nieko, kol nenusileidžia saulė; 3) valgoma tik duona ir geriamas vanduo.

Trečiasis pasninko būdas yra labiausiai naudotas ir apmąstytas krikščionių istorijoje. Šia pasninko forma nesiekiama nei sumažinti kiekio, nei drastiškai valgio atsisakyti (tai dažnai neįmanoma dirbantiems), o valgyti tik duoną ir gerti vandenį. Šie produktai pirmiausia primena apie gyvenimo esmę, apie tai, be ko būtis neįmanoma. Pasninkauti kūnu, valia ir meile (kai kurie šventieji tai vadino „entuziastingai“) – tai leisti, kad Dievas savo malone padarytų mus iš tikrųjų alkstančius Jo paties. Duona ir vanduo primena ir dvi Tėvo dovanas – mus ne vergais, bet vaikais darančius Asmenis: Jėzų, kuris save vadina „Gyvenimo duona“ (Jn 6), ir Šventąją Dvasią, kuri yra vanduo, atgimdantis iš aukštybių (Jn 3). Kai kurie vienuoliai, valgydami duoną ir vandenį, šaukiasi Viešpaties ir Dvasios, Gelbėtojo ir Gydytojo – Guodėjo.

Bažnyčia pasninkauja visada taip pat ir vargstančiųjų gerovei. Todėl pasninkas ir išmalda neatskiriami. Nepamirškime jau Izaijo kartotų, paskui Jėzaus perimtų, žodžių: Pasninkas, kokio aš noriu, tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duot laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems (Iz 58, 6–7).

Ant savo stalo nepadėsiu to, ko stokoja turintieji mažiau. Pasninkaujant ir dalijant išmaldą, svarbu tai daryti slaptoje (Mt 6, 1). Gebėjimas duoti išmaldą yra Dievo dovana, tad jos reikia prašyti maldoje. Štai kodėl malda neatsiejama nuo pasninko ir išmaldos.

Beje, pradėti pasninkauti būtina nuo mažų, bet konkrečių žingsnių, labai svarbių ypač šiandienio gyvenimo kontekste: susilaikant nuo alkoholio, cigarečių, televizijos, interneto, nekalbadienių, tinginiavimų, apkalbinėjimų, moralizavimų (čia prisimenu ir kunigišką ydą)…

Ir pagaliau – džiaugsmas, privalomas pasninkaujant! Juk Dievas myli linksmą davėją (2 Kor 9, 7). Pasninkaujant patiriama vidinė ramybė ir netgi džiaugsmas, kylantys iš blogio ir nuodėmės atsižadėjimo bei iš vidinio gydymo, kuriuo Dievas prisiliečia.

Dykumų tėvai gavėnios atsižadėjimus lygino su pavasariu. Kaip po ilgo nevaisingumo lietui nulijus dykuma pagaliau sužydi, taip per 40 sunkaus, atrodo, nevaisingo, iš meilės pasirinkto atsižadėjimo dienų Šventoji Dvasia išlieja gyvąjį Velykų vandenį, kad dvasinis mūsų gyvenimas sužydėtų.

 

Kun. Artūras Kazlauskas