Aplink centrinę didmiesčio traukinių stotį kasdien ir kasnakt būriuodavosi visuomenės padugnės: benamiai, vagišiai, atvykėliai iš Maroko, jauni narkomanai. Įvairaus plauko tipai. Aiškiai matėsi, kokie jie nelaimingi ir apimti nevilties. Ilgos barzdos, užgesusios akys, drebančios rankos, skarmalai, nešvara. Labiau nei pinigų jiems visiems reikėjo paguodos ir padrąsinimo gyventi, tačiau šiandien šių dalykų mažai iš ko gali gauti. Iš visų išsiskyrė jaunuolis ilgais netvarkingais plaukais. Jis sukinėjosi tarp kitų miesto nelaimėlių taip, lyg turėtų savo asmeninį gelbėjimo ratą.

Kai atrodydavo, jog dalykai klostosi prastai, juodžiausiomis vienatvės ir nerimo valandomis jaunuolis išsitraukdavo iš kišenės riebaluotą suglamžytą raštelį ir skaitydavo. Paskui, rūpestingai jį sulankstęs, vėl įsidėdavo į kišenę. Kartais jį pabučiuodavo, priglausdavo prie širdies arba prie kaktos. Kiekvieną sykį raštelis jį paveikdavo. Vaikinas pažvalėdavo, ištiesdavo nugarą, atgaudavo drąsą.

Kas buvo parašyta tame mįslingame lapelyje? Tik keli trumpi žodžiai: „Mažieji varteliai visada atviri.“

Tik tiek.

Tą raštelį jam atsiuntė tėvas. Tai reiškė, jog vaikinui atleista ir jis bet kuriuo metu gali grįžti namo.

Ir vieną naktį jis tai padarė. Rado mažuosius sodo vartelius atrakintus. Tylomis užlipo laiptais ir įsmuko į savo lovą.

Rytą pabudęs išvydo šalia lovos tėvą. Tylėdami jie apsikabino.

 

 

 

 

Kad nesuklystume, Dievas mums davė didžiulį tomą „raštelių“.

 

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016