Moteris, apsimuturavusi per didelio dydžio drabužiais, įžengė į maisto prekių krautuvėlę. Prisiartinusi prie parduotuvės savininko, tyliu nuolankiu balsu paklausė, ar galėtų gauti prekių skolon. Paaiškino, kad jos vyras sunkiai serga, todėl negali dirbti, o reikia išmaitinti keturis vaikus.

Bakalėjininkas supūkštė ir liepė jai dingti iš akių. Moteris gailiai maldavo:

-Malonėkite, pone! Atnešiu jums pinigus, kai tik galėsiu.

Parduotuvės šeimininkas su pasidygėjimu atšovė, kad jis niekada nedalija prekių skolon, o be to, mieste esama ir kitų parduotuvių.

Šią sceną stebėjęs pirkėjas priėjo prie šeimininko ir paragino, kad šis bent iš dalies patekintų nelaimėlės prašymą.

Bakalėjininkas nenoriai burbtelėjo moteriai:

-Turite pirkinių sąrašą?

Su vilties gaidele balse moteris linktelėjo galva:

-Taip, pone.

-Gerai,- nutęsė prekybininkas. – Padėkite savo sąrašą ant svarstyklių lėkštės. Jums duosiu tiek prekių, kiek svers sąrašas.

Moteris panarinusi galvą akimirką svyravo, po to išsitraukė iš rankinės popieriaus lakštelį ir greitomis kažką ant jo užrašė, o tuomet atsargiai padėjo lapelį ant svarstyklių, nepakeldama akių.

Bakalėjininkas ir pirkėjas iš nuostabos išsižiojo: mat svarstyklių lėkštė tuoj pat nusviro iki pat galo ir tokioje padėtyje pasiliko. Bakalėjininkas, spoksodamas į svarstykles, sumurmėjo:

-Negaliu patikėti!

Pirkėjas šyptelėjo, o šeimininkui neliko nieko kito, kaip krauti maisto produktų paketus ant kitos svarstyklių lėkštės.

Dėjo dėželes ir skardines, tačiau svarstyklės nejudėjo. Jis krovė ir krovė, o jo veidas darėsi vis niūresnis.

Galiausiai pačiupo popieriaus lapelį ir įsmeigė į jį akis, pamėlęs iš pykčio. Tai nebuvo prekių sąrašas. Tai buvo malda: „Mano Dieve, Tu žinai mano padėtį ir žinai, ko man reikia: viską sudedu į Tavo rankas.“

Nejaukioje tyloje bakalėjininkas padavė moteriai viską, ko jai reikėjo. Varguolė padėkojo ir išėjo iš parduotuvės.

 

Tik Dievas žino, kiek sveria malda.

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“