Pasakojimas sielai. Paskutinis laiškas.


a- A+

Šį laišką ligoninės medicinos sesuo surado po ką tik mirusio jaunuolio pagalve.

„Brangi mama, jau kelios dienos kaip įstengiu sėdėti lovoje tik po pusvalandį, o visą kitą dienos dalį guliu nejudėdamas. Širdis nenori daugiau plakti. Šiandien anksti ryte profesorius ištarė kažką panašaus į „būti pasirengusiam“. Kam? Žinoma, kad sunku mirti jaunam! Turiu būti pasirengęs faktui, jog savaitės pradžioje jau būsiu nesantis; ir nesu tam pasirengęs. Mane varsto nepakeliami skausmai, bet labiausiai nepakeliamas dalykas yra tas, kad dar nesu pasirengęs.

Blogiausia, kad kai žiūriu į dangų, ten tamsu. Stoja naktis, bet virš manęs nesužimba nė viena žvaigždė, į kurią galėčiau nukreipti žvilgsnį. Mama, aš niekada nemąsčiau apie Dievą, bet dabar jaučiu, kad egzistuoja kažkas, ko nepažįstame, kažkas slėpiningo, kažkokia jėga, į kurios rankas krentame, kuriai turime duoti atsakymus. Ir mane slegia tai, jog nežinau, kas tai yra.

Jei tik Jį pažinčiau! Mama, pameni, kaip tu su mumis, vaikais, žingsniuodavai temstančiu mišku pasitikti grįžtančio iš darbo tėčio? Kartais pasileisdavome bėgti prieky tavęs ir staiga apsižiūrėdavome, kad esame vieni. Tamsoje sudunksėdavo kažkieno žingsniai: kokia baimė mus pagaudavo! Ir koks po to užplūsdavo džiugesys, kai suprasdavome, jog tai mus mylinčio tėčio žingsniai. Dabar, vienatvės valandą, ir vėl girdžiu nepažįstamus žingsnius. Kodėl jų neatpažįstu?

Tu man sakydavai, kaip turiu rengtis ir kaip elgtis, ką turiu valgyti, kaip suktis gyvenime.

Tu manimi rūpinaisi nepailsdama.

Pamenu, kaip Kalėdų naktį kartu su vaikais eidavai į Mišias. Taip pat pamenu vakaro maldą, kurią mane kartais paragindavai sukalbėti. Visada mus mokei doros. Bet visa tai dabar ištirpsta lyg sniegas saulėje. Kodėl mums kalbėjai apie daugelį dalykų, bet nepasakei nieko apie Jėzų Kristų? Kodėl manęs neišmokei atpažinti Jo žingsnių aido, kad galėčiau suprasti, ar tai Jis ateina pas mane šią paskutinę naktį mano mirties vienatvėje? Kad galėčiau būti tikras, jog Tas, kuris manęs laukia, yra Tėvas! Kokia skirtinga tuomet būtų mano mirtis.“

 

„Brangus Dieve, kodėl neišgelbėjai mažos mergaitės, kurią nužudė jos klasėje? Su pagarba – susirūpinęs studentas.“

Atsakymas: „Brangus Susirūpinęs Studente, į mokyklas man neleidžiama įeiti. Su pagarba, Dievas.“

„Uždrausta įeiti šunims ir Dievui“, – šiandien tai labai populiarus užrašas.

 

 

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-10-14


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt