Pasakojimas sielai. Lošimo kauliukas


a- A+

 

 

Ši istorija yra apie lošimo kauliuką, kurį miklus Palestinos meistras prieš du tūkstančius metų išdrožė iš kieto juodmedžio ir nugludino žaidimų mėgėjų pramogai.

Turėti šešias puses nėra paprasta. Ne visi gali tuo pasigirti, bet tokia yra lošimo kauliuko lemtis: jis yra vienas, bet kiekvieną kartą rodo vis kitą pusę.

Mūsų šešiapusiam draugui gyvenimas tebuvo linksmas kaleidoskopas, sudarytas iš begalinių skaičių kombinacijų, kurias jis ir jo broliai smagiai kurdavo ir ardydavo.

Kad ir kaip būtų, lošimo kauliuko gyvenimas prieš du tūkstančius metų tikrai nebuvo nuobodus.

Jo pirmasis šeimininkas buvo šaunus vyras nuospaudų nusėtomis rankomis, kuris žaidė su draugais tik norėdamas praleisti laiką. Vienintelis lošimo kauliuko nepatogumas buvo smirdinčio sūrio likučių ir duonos trupinių kaimynystė dėmėtame krepšyje. Ištrauktas iš krepšio gražusis lošimo kamuoliukas kėlė susidomėjimą ir nevaržomą linksmumą.

Būdamas smalsus ir pastabus, lošimo kauliukas labai greitai pamatė, kad kiekvieną kartą, kai pamėtėtas rankos risdavosi, aplink jį palinkę veidai keisdavo išraišką.

Iš pradžių jie būdavo kupini laukimo, paskui nerimo, o galiausiai, kaip kartais pasitaikydavo, nusivylimo ar pasitenkinimo, pykčio ar džiaugsmo. „Argi toks nereikšmingas daiktelis kaip aš, gali turėti tiek galios?“ – sutrikęs mąstė kauliukas.

Vieną gražią dieną jis net nutarė sukčiauti: kai nuriedėjęs turėjo parodyti, pavyzdžiui, vienetą, dar truputį pasistengdavo ir rodydavo trejetą. Tačiau čia iškilo rimtų bėdų: kauliukas suprato, kad nesvarbu, kiek besistengtų, ne jo valia buvo rodyti vieną ar kitą pusę, be to, kas jį pamėtėdavo, kartais stipriau, o kartais švelniau, kartą ten, o kartą šen.

Taip lošimo kauliukas susitaikė, kad yra jam nesuprantamo dalyko, kurį visi vadino „laimė“, įrankis.

Vieną dieną šeimininkas išmainė jį į odinį diržą. Naujasis šeimininkas buvo liesas, siauro ir įtaraus veido žmogus. Tai buvo tikras niekšas, apgavikas ir sukčius. Jis nešiojosi lošimo kauliuką Palestinos keliais, užsukdamas į užeigas, namus ar turgaus aikštes.

Taip lošimo kauliukas ne savo valia tapo retų džiaugsmų ir dažno nevilties kupino skausmo priežastimi. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų jis mėgino iš anksto nuspėti galimas kombinacijas ir pakeisti žaidimo rezultatą, tačiau visada bergždžiai. Praėjo daug laiko, ir kauliukas nebeklausė savęs, kodėl nutinka vienas dalykas, o ne kitas, jis suprato koks beprasmiškas šis klausimas, į kurį per savo ilgą gyvenimą jis nerado atsakymo. Džiaugdamasis linksmybėmis ir kentėdamas skausmą, lošimo kauliukas ramiai ritosi su visais savo skaičiais.

Jis prisiminė valstietį, kuris prarado savo žemę. Ak, jei tą kartą tris taškus rodanti pusė būtų šiek tiek pasisukusi… Kiek daug dalykų pasikeistų to žmogaus gyvenime! Lošimo kauliukas nuolat prisimindavo tą baisios neapykantos kupiną žvilgsnį, nors jis buvo tik nekaltas to žmogaus pralaimėjimo instrumentas.

Vieną vakarą aprūkusioje užeigoje, trenkiančioje kepta aviena ir pilnoje rėkaujančių žmonių, vienas prekeivis lošimo kauliuko šeimininkui pralošė visą dienos pelną. Prekeivis nesusitaikė su pralaimėjimu ir išsitraukė durklą, kurį nešiojosi už diržo. Kauliuko šeimininkas visada buvo budrus, jis apvertė du stalus, mikliai tarsi kiaunė išsmuko pro duris ir dingo. Lošimo kauliukas ir jo broliai liko užeigoje, bet įsiutęs prekeivis išsviedė juos pro duris paskui šeimininką.

Lošimo kauliuką rado vaikai, ir su jais jis praleido gražiausias savo dienas. Būdamas vaikų rankutėse kauliukas nejautė jokio nerimo dėl to, ką teks parodyti, nes matė, kad jie džiaugiasi visomis jo pusėmis.

Norėdami prisišaukti sėkmę vaikai prieš mesdami jį pabučiuodavo ir lošimo kauliukas laimingas risdavosi.

Praėjo daug metų. Laikas paliko žymių ant kiekvienos lošimo kauliuko pusės, nė viena iš jų nebuvo labiau nusitrynusi už kitas, kiekviena vienodai dalyvavo žaidime.

Lošimo kauliukas daug kartų keitė šeimininkus ir atsidūrė romėnų centuriono rankose. „Rankos kaip ir daugelio kitų“,- galvojo lošimo kauliukas, risdamasis akmeninėmis grindų plokštėmis sargybos vietose ir Romos vietininko tvirtovėje.

Lošimo kauliukas manė, kad per savo ilgą gyvenimą jau viską matė, bet tomis dienomis jis sužinojo, koks negailestingas gali būti žmogus.

Tai buvo ypatingos dienos. Net Poncijus Pilotas, romėnų vietininkas, atvyko į miestą. Velykų šventės metu miestą užplūdo piligrimų minia ir viešajai tvarkai kilo rimtas pavojus.

Pilotas buvo ką tik įsikūręs savo rezidencijoje Jeruzalėje, kai atvedė jauną vyrą, vardu Jėzus. Jėzų kaltino esant Mesiją, Izraelio karalių. Kaltinamasis tylėjo, ir Pilotas tuo labiau stebėjosi.

Lošimo kauliukas liko pamirštas ant grindų. Netrukus jis išgirdo Pilotą šaukiant: „Ką gi man daryti su tuo žmogumi, kurį jūs vadinate žydų karaliumi?“ Tyla netruko ilgai, nes visi pradėjo rėkti: „Ant kryžiaus jį! Ant kryžiaus jį!“ Aiškiai sutrikęs Pilotas dar kartą paklausė: „O ką gi pikta jis yra padaręs?“ Tačiau šauksmai tapo dar garsesni: „Ant kryžiaus jį! Ant kryžiaus jį!“ Pilotas įsakė paleisti maištininką ir liepė nuplakti Jėzų.

Nors buvo pratęs prie muštynių užeigose, lošimo kauliukas niekada nebuvo matęs tokio žiaurumo. Pasmerktasis apsipylė krauju, paskui kareiviai visai sužvėrėjo. Vėliau atėjo akimirka vesti pasmerktąjį į nukryžiavimo vietą. Lošimo kauliukas atsidūrė centuriono krepšyje. Atėjus ant Golgotos kalno, Jėzus buvo nukryžiuotas.

Budelis turėjo su savimi lentelę, kurią jam reikėjo prikalti prie kryžiaus ir ant kurios buvo parašyta pasmerkimo priežastis. Lentelė skelbė: „Žydų karalius.“ Jėzui iš kairės ir dešinės buvo nukryžiuoti du piktadariai. Dabar visi iš Jo tyčiojosi. Lengva tyčiotis iš to, kuris negali apsiginti! Jėzų plūdo ir du piktadariai, nukryžiuoti šalia Jo. Iš Jėzaus juokėsi praeiviai ir seniūnai: „Tu tiek kitų išgelbėjai! Dabar gelbėkis pats! Nuženk nuo kryžiaus!“

„Jeigu tikrai esi Mesijas, Izraelio karalius, nuženk dabar nuo kryžiaus, ir mes tai matydami tavimi tikėsime!“ Jėzus tylėjo. Jis kentėjo, bet nenužengė nuo kryžiaus.

Dangus ėmė temti. Lošimo kauliukas buvo ištrauktas iš krepšio ir truputį pakratytas šiurkščios rankos saujoje. Senas lošimo kauliukas gerai pažinojo tą judesį. Sauja atsigniaužė, norėdama jį mestelėti. Vėl atsidūręs ant žemės lošimo kauliukas pamatė jauną nukankintą vyrą. Pusiaukelėje jis paklausė savęs, kokį siaubingą žaidimą žaidžia stovintieji prie kryžiaus, ant kurio miršta žmogus. Ir suprato. Kareiviai lošė iš vienintelės pasmerktojo nuosavybės – jo tunikos. Tai buvo graži, tvirta ir puikiai pasiūta tunika. Kiekvienas jos dygsnelis kalbėjo apie motinos meilę.

Lošimo kauliukas pažvelgė į Žmogų ant kryžiaus. Visur buvo daug kraujo. Kauliukas irgi buvo juo suteptas.

Paskui staiga šurmulys nutilo ir stojo kurtinanti tyla, buvo girdėti tik už kalvos kylantis vėjas. Pasmerktasis garsiai sušuko: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“

„Gana! – tarė sau lošimo kauliukas. – To jau gana!“

Numestas kauliukas truputį pasirito, o paskui sukaupė visas jėgas ir padarė tai, kas jam dar niekada nebuvo pavykę: jo greitis ėmė vis didėti ir užuot sustojęs, jis ėmė ristis vis toliau nuo kalno ir kareiviams besikeikiant įkrito į plyšį žemėje. Sena medinė lošimo kauliuko širdis buvo kaip niekada laiminga, jam pradingstant Golgotos gelmėse.

 

 

Negalime pamiršti.

Tą dieną ant Golgotos kalno buvome ir mes.

 

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2019-04-15


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt