Norite tikėkite, norite ne, bet neatmenamais laikais visa žemė buvo žalia ir gaivi kaip ką tik išsprogęs lapas: tūkstančiai upelių čiurleno tarp žolynų, o figos, apelsinai, kedro riešutai ir datulės augo ant tos pačios šakos. Liūtas žaidė su avinėliu, o žmonių gentys taikiai gyveno nežinodamos, kas yra blogis.

Laikų pradžioje Viešpats paskelbė žmonėms: „Šis žydintis sodas – jūsų, jums priklauso jo vaisiai. Tačiau atminkite: po kiekvieno blogo poelgio leisiu nukristi ant žemės smėlio smiltelei ir vieną dieną ši vešli augmenija bei tyras vanduo gali negrįžtamai išnykti.“

Daugybę metų žmonės ištikimai vykdė Viešpaties priesaką, kol sykį du klajokliai susikivirčijo, kuriam iš jų priklausąs kupranugaris. Vos buvo ištartas pirmas piktas žodis, Viešpats numetė ant žemės smėlio smiltelę – tokią mažytę ir lengvą, kad niekas jos nė nepastebėjo.

Netrukus po žodžių sekė veiksmai, tad daug kitų smilčių krito iš dangaus. Smėlio kalnelis pamažėle augo.

Žmonės nustebę sustojo prie jo ir ėmė smalsiai apžiūrinėti.

-Kas tai, Viešpatie? – paklausė.

-Jūsų piktadarysčių vaisius,- atsakė Dievas. – Kiekvieną sykį, kai neteisingai pasielgsite: pakelsite ranką prieš brolį, meluosite ar apsimetinėsite, viena smiltele bus daugiau. Kas žino, gal vieną dieną smėlis apdengs visą žemę.

Žmonės pratrūko kvatotis.

-Net jei būtume didžiausi niekšai, prireiktų milijonų metų, kad šios smėlio dulkės mums pakenktų. Be to, kas galėtų bijoti trupučio smėlio?

Taigi jie ir toliau vienas kitą apgaudinėjo, kovojo brolis su broliu, gentis su gentimi, kol galiausiai smėlis palaidojo žaliuojančias ganyklas ir pievas, sustabdė upelių tėkmę ir išgynė gyvulius ieškotis maisto į kitas tolimas žemes.

Taip atsirado dykuma, ir nuo tų laikų iki dabar gentys klajoja su palapinėmis ir kupranugariais tarp smėlio kopų galvodamos apie amžiams prarastą žaliuojantį pasaulį. Kartais atsidūrę bekraštėje smėlio karalijoje žmonės įsivaizduoja ir išvysta tai, ko jau seniai nebėra: žydrus ežerus ir žydinčius medžius. Šios iliuzijos greitai išsisklaido, keliauninkai jas vadina miražais.

Tačiau ten, kur žmonės laikėsi Viešpaties įstatymų, vis dar auga palmės ir trykšta skaidrūs šaltiniai – smėlis jų neužgožia, o apgaubia tarsi jūra salas. Keliautojai tas vietas vadina oazėmis, jose sustoja pailsėti ir atgauti jėgų, kiekvieną sykį prisimindami Viešpaties ištartus žodžius: „Nepaverskite žaliuojančio mano pasaulio bekrašte dykuma.“

 

 

 

Štai dabar jūs jau žinote, kodėl ir šiandien mūsų Žemėje vis dar plečiasi dykumos.

 

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016