Žmogus su žirgu ir šunimi žingsniavo keliu, kai į juos trenkė žaibas. Nieko nepajutę, jie jau žingsniavo anapusiniame pasaulyje.

Jų kelias ėjo įkalne, saulė kepino, ir jie labai ištroško. Kelio vingyje keliauninkai pamatė nuostabius marmurinius vartus, atsiveriančius į auksinę aikštę, o jos centre stovėjo fontanas, iš kurio tryško krištolo skaidrumo vanduo.

Keleivis kreipėsi į vartus saugojusį žmogų:

-Kokia čia vieta?

-Dangus.

-Kaip nuostabu jį pasiekti, mes tokie ištroškę!

Sargas parodė į fontaną.

-Gali įeiti ir gerti, kiek tik nori.

-Mano žirgas su šunimi irgi nori gerti.

-Man labai gaila,- atsakė sargas. –Gyvūnams čia įeiti draudžiama.

Žmogus labai nusivylė, jis jautė didelį troškulį, bet tikrai negalėjo gerti vienas. Keliauninkas padėkojo sargui ir patraukė toliau. Ilgai keliavęs įkalne žmogus su savo gyvūnais pasiekė vietą, kur stovėjo seni vartai, už kurių ėjo medžių apsuptas suplūktos žemės takelis.

-Laba diena,- pasisveikino keliauninkas su sargu. Žmogus jam linktelėjo galva. –Aš , mano žirgas ir šuo esame labai ištroškę.

-Ten tarp riedulių yra šaltinis,- atsakė sargas, nurodydamas vietą, ir pridūrė. – Galite gerti, kiek tik norite.

Žmogus, žirgas ir šuo nuėjo prie šaltinio ir numalšino troškulį.

Keliauninkas nuėjo padėkoti sargui.

-Beje, kaip vadinasi ši vieta?

-Dangus.

-Dangus? Bet sargas prie marmuro vartų sakė, kad dangus yra ten!

-Ten buvo ne dangus, o pragaras.

Keliauninkas labai nustebo.

-Turėtumėte uždrausti jiems naudoti jūsų pavadinimą! Neabejoju, kad klaidinga informacija sukelia daug nesusipratimų!

-Visai ne. Tiesą sakant, jie daro mums didelę paslaugą. Ten sustoja tie, kurie nedvejodami išsižada savo geriausių draugų…

 

Pragaras – tai nesugebėjimas mylėti.

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016