Didis šaudymo iš lanko meistras surengė savo mokinių varžybas, kad patikrintų jo pasirengimą. Nustatytą dieną viename proskynos gale ant medžio pritvirtino taikinį su raudonu apskritimu pačiame centre. Priešingame proskynos gale ant žemės nubrėžė liniją, už kurios susibūrė varžovai.

Pirmasis priekin žengė nutrūktgalvis jaunuolis, nekantravęs įrodyti savo meistriškumą.

Tvirtai suspaudė rankose lanką ir strėlę ir atsistojo į šaudymo poziciją.

-Ar galiu šauti, mokytojau?

Mokytojas atidžiai jį nužvelgė ir paklausė:

-Ar matai mus supančius aukštus medžius?

-Taip, mokytojau, puikiai matau visus laukymę juosiančius medžius.

-Gerai, – atsakė mokytojas. –Grįžk pas kitus, nes dar nesi pasirengęs.

Mokinys nustebo, tačiau pakluso ir nuleido lanką. Į priekį išėjo kitas varžybų dalyvis. Pakėlęs lanką su strėle, dėmesingai nusitaikė. Mokytojas prisiartino lankininkui iš šono ir paklausė:

-Ar gali mane matyti?

-Taip, mokytojau, galiu jus matyti. Esate čia, šalia manęs.

-Grįžk ir sėsk kartu su kitais, – atsakė mokytojas. – Tu niekuomet nepataikysi į taikinį.

Visi dalyviai, vienas po kito, ėmė lanką, ruošėsi leisti strėlę, tačiau kiekvieną sykį mokytojas jiems užduodavo po klausimą, o išklausęs jų atsakymą, nusiusdavo juo atgal į vietą. Apstulbusi minia ėmė šurmuliuoti. Nė vienas iš mokinių dar nebuvo paleidęs nė vienos strėlės.

Tuomet prie starto linijos priėjo jauniausias mokinys, iki tol tyliai stovėjęs nuošaly. Ištempė lanką ir sustigo nejudėdamas, įsmeigęs akis prieš save.

-Ar matai miške skraidančius paukščius? – paklausė mokytojas.

-Ne, mokytojau, nematau.

-Ar matai medį, prie kurio pritvirtintas taikinys?

-Ne, mokytojau, nematau.

-Gal matai bent taikinį?

-Ne, mokytojau, nematau jo.

Stebėtojų minioje nuvilnijo juoko banga. Kaip tas vaikinas pataikys į taikinį, jei nesugeba jo įžiūrėti priešingame proskynos gale? Tačiau mokytojas davė ženklą, reikalaujantį tylos, ir ramiu balsu paklausė mokinio:

-Tuomet pasakyk, ką matai?

-Matau raudoną apskritimą, – atsakė jaunuolis.

-Puiku, – tarė mokytojas. – Tu gali šauti.

Lengva strėlė nušvilpė oru ir virpėdama įsmigo į raudoną taikinio centrą.

 

 

„Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų,

o reikia tik vieno“ (Lk 10, 41-42).

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“