Paimk savo Kryžių


a- A+

Gavėnia. Daugelis krikščionių šį laikotarpį pasitinka pasiryžimais apmarinti kūno troškimus, riboti naudojimąsi internetu ar spoksojimą į televizoriaus ekraną, kad prisikėlimo džiaugsmas būtų tobulas. Savaitraštyje „Amerika“ t. James Martin SJ klausia: „Ką bendro su mumis turi prisikėlimas?“ Nejau mes turime būti nukryžiuoti, kad suvoktume, ką reiškia prisikėlimas? Bet juk šiandienos pasaulyje nukryžiavimas menkai tikėtinas net ten, kur krikščionys persekiojami.

Su šiuo klausimu neišvengiamai susijęs ir Kristaus raginimas, kurį girdime sinoptinėse Evangelijose: „Teneša savo kryžių ir teseka manimi“ [Mt 16, 24-27; Mk 8, 34-38; Lk 9, 23-24]. Ar šis iš pirmo žvilgsnio mazochistinis kvietimas neatstums šiuolaikinio žmogaus nuo krikščionybės? Ką visa tai reiškia?

T. James Martin SJ pateikia kelias dėmesio vertas mintis apie kryžių, deramą jo priėmimą, mirtį sau, prisikėlimo laukimą, netikėtas Dievo dovanas ir viltingą nusiteikimą, jog su Dievu viskas įmanoma. Galbūt šis tekstas jus įkvėps naujai pereiti Gavėnios tiltu.

1) Jums nereikia ieškoti kryžiaus. Gyvenimas jų duos užtektinai, nors dažnam atrodo, kad nepatiria kančios. Palaukite! Nutrūkusi draugystė, netikėta avarija, pasibaigusi bičiulio ar šeimos nario neįgalumu ar mirtimi, nemalonumai mokykloje, nesėkmės moksle ar darbe… Kas tai? – pats tikriausias kryžius. Nenorėjote to? Manote, kad Kristus Alyvų sode meldė, kad būtų nukryžiuotas? Kryžiai į mūsų gyvenimą ateina… ir nebūtinai dėl nuodėmės. Kaip jaučiamės tą akimirką? …

2) Dievas mus kviečia tą kryžių priimti. Kaip? Nemąstydami, lyg darbiniai gyvuliai, klupinėdami po sunkia našta? Suspausta širdimi, jausdamiesi kalti? Tik šventieji gebėjo kentėti su šypsena veide, prasiskverbiančia net pro kančią. Šv. Teresėlė, šv. Faustina… „Nesuprantu Dievo valios, bet ją priimu…“ – Gvido SJ laiško eilutės. Ateinantys paguosti kenčiančių lengva širdimi ištaria: „Aukok savo kentėjimus… Prisimink Jėzų ant kryžiaus…“ Vienuolė sesutė, ilgus metus prikaustyta vežimėlyje baisių skausmų, į tokį patarimą atsiliepė: „Jis kybojo ant kryžiaus tik tris valandas…“ Kančios slėpinio akivaizdoje netenkame žado.

3) „Kas pražudys savo gyvybę…“- ar čia Jėzus kalba apie fizinę mirtį? Kol pasieksime mirties slenkstį, ne sykį atsidursime mirties pavojuje – gyvybės siūlas trapesnis už voratinklį. Bet Jėzus kviečia nebūti abejingiems gyvybės atžvilgiu. „Kokia žmogui nauda, jei laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?“ (Lk 9, 25). Kas turi mirti manyje, kad turėčiau apsčiai gyvenimo? Pinigų troškimas, tapęs darboholizmo varikliu, trukdąs užjausti tuos, kam trūksta lėšų atostogoms Tailande? Siekis susikurti perdėm patogų gyvenimą, neatsižvelgiant į šalia esančių poreikius? Išdidumas, skatinantis į kiekvieną kritiką atstatyti visus spyglius lyg ežiui? Ar įsivaizdavimas, kad esu aplinkybių auka, doras, visų skriaudžiamas žmogelis? Ir koks daigelis prasikals šių piktžolių vietoje…

4) Laukite prisikėlimo. Kiekvienas kryžius – slėpiningas kvietimas į kažkokį naują gyvenimą. T. James Martin SJ abejoja, ar pats Jėzus aiškiai žinojo, kur Jį nuves besąlygiškas atsidavimas Tėvo valiai. „Sugriaukite šią šventyklą, ir aš per tris dienas ją atstatysiu“ (Jn 2, 19) – prisikėlimo pranašystė. Bet Jėzaus agonija Getsemanėje ir apleidimo šauksmas ant kryžiaus byloja, kad Jis nežinojo, kokį naują gyvenimą Tėvas yra Jam parengęs. Tad gal Velykos nustebino ir patį Jėzų… ar aš gebu įžvelgti prisikėlimo perspektyvą, užgriuvus nelaimėms?

5) Dievas dažnai dovanoja ne tai, ko tikimės. Marija Magdalietė tą suprato Velykų sekmadienio rytą. Susitiko Jėzų… Sodininką… Ar ji galėjo tikėtis tokios dovanos? Apaštalai taip pat sunkiai atpažino Prisikėlusįjį. Nepatikėjo moterų pasakojimais. O atpažinus – nuostaba, baimė, susierzinimas ir gėda. „Petrai, ar myli mane labiau už šituos?“ prisikėlimas ateina ne tada, kai jo laukiame. Kiekvienas ištartas „atsiprašau, atleisk“ – gali tapti prisikėlimo preliudu. Pasidalijimas šia patirtimi – preliudu į naują kryžių, nes kiti žmonės to paprasčiausiai nesupras. Jų prisikėlimas bus kitoks. Ir jūs galbūt palaikysite tai nesąmone…

6) Su Dievu – viskas įmanoma. Jono evangelija pasakoja, kad pirmos savaitės dienos vakare apaštalai iš baimės slėpėsi už užrakintų durų. Jie buvo siaubingai išsigandę. Tas, į kurį jie dėjo visas viltis, Jeruzalės gatvėmis sunkiai klupdamas nešė savo kryžių, buvo prikaltas, numirė ant kryžiaus. Kas laukia jų, Jėzaus sekėjų? Baimės pilnos akys… Tęsinį galite parašyti patys, kiekvienas sau. Kas jums padeda išgyventi beviltiškose situacijose? Kaip pajuntate Dievo pagalbą?

 

Pagal James Martin SJ straipsnį Take up Your Cross parengė

Jūratė Bieliauskaitė

 

Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) rektoratas

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2020-03-25


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt