Leiskime, kad Viešpats mus pamokytų, ką reiškia viltis. Paklausykime Šventojo Rašto žodžių pradėdami nuo pranašo Izaijo, kuris yra didysis advento pranašas, didysis vilties žinios nešėjas.

Antroje knygos dalyje pranašas kreipiasi į tautą skelbdamas paguodos žinią:

„Paguoskit manąją tautą, – sako jūsų Dievas, – guoskite ją!
Prabilkit į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos tarnybos lažas pasibaigė, jos kaltė išpirkta <…>.
Pasigirsta balsas:
„Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį!
Kiekvienas slėnis tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta.
Uolėta žemė pavirs lyguma, kalvotos apylinkės – slėniais.
Tada Viešpaties šlovė bus apreikšta!
Visa žmonija drauge ją išvys, nes pats Viešpats savo lūpomis pažadėjo!“ (Iz 40, 1–2. 3–5).

Dievas Tėvas teikia paguodą pažadindamas guodėjus, kurių prašo drąsinti jo tautą, jo vaikus skelbiant, kad priespauda baigėsi, skausmas liovėsi, o nuodėmė atleista. Tai gydo sužeistą ir baimingą širdį. Todėl pranašas kviečia juos tiesti kelią Viešpačiui, būti pasirengusiems priimti jo dovanas ir jo išganymą.

Tautai paguoda prasideda kartu su galimybe žengti Dievo keliu, nauju keliu, ištiesintu ir praeinamu, paruoštu dykumoje, leidžiančiu ją pereiti ir grįžti į tėvynę. Pranašas kreipiasi į tautą, išgyvenančią Babilono tremties tragediją: dabar jie girdi, kad gali grįžti į savo šalį per išlygintą ir paplatintą kelią, be slėnių ir kalvų, kurie apsunkina kelionę, išlygintu keliu per dykumą. Parengti šį kelią reiškia nutiesti išganymo ir išlaisvinimo kelią, šalinant kiekvieną kliūtį ir trukdį.

 

Popiežius Pranciškus