Kraunasi...

Nugalėjęs pikta gerumu

1987 m. birželio 28 d., minint Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį, popiežius Jonas Paulius II vyskupą Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju. Šiomis dienomis Marijampolėje vyksta Jurgio Matulaičio beatifikacijos 30-mečio jubiliejaus atlaidai ir minėjimas. Deja, tiek sovietiniais 1987-aisiais, tiek pastaruoju metu pal. Jurgis Matulaitis nėra gerai pažįstamas plačiajai Lietuvos visuomenei. Daugiau apie palaimintojo asmenybę pradėta kalbėti Lietuvos vyskupams 2012-uosius paskelbus palaimintojo Jurgio Matulaičio metais.

Palaimintąjį vyskupą Jurgį Matulaitį ir neseniai palaimintuoju paskelbtą vyskupą Teofilių Matulionį sieja panašios gyvenimo aplinkybės: abu gimė beveik tuo pačiu metu, abu neteko mamos vaikystėje, abu mokėsi Peterburgo dvasinėje akademijoje. Ir abu buvo tikri Kristaus sekėjai, liudiję Evangeliją. Pal. Jurgis Matulaitis savo gyvenimą grindė šv. Pauliaus žodžiais: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ ( Rom 12:21). XX a. kalėjimų kankinio pal. Teofiliaus Matulionio šūkis „Per kryžių į žvaigždes“ liudija viltį per prisikėlimą.

Vilniaus vyskupu Jurgis Matulaitis buvo paskirtas 1918-aisiais – labai sunkiu Vilniaus kraštui laiku, kai nuo 1918-ųjų sausio iki 1920-ųjų metų spalio mėnesio valdžia Vilniuje keitėsi aštuonis kartus. Vyskupui Jurgiui Matulaičiui teko būti nuolatinėje kryžminėje ugnyje tarp lenkų ir lietuvių. Vieni kaltino jį litvomanija, o kiti laikė lenkų statytiniu. Jam teko ginti gudų ir žydų interesus, gelbėti žmones iš mirties nagų. Tik labai išmintinga ir diplomatiška asmenybė galėjo laviruoti tarp visų to laikotarpio rifų.

Dideliu iššūkiu vyskupui J. Matulaičiui tapo popiežiaus Pijaus XI pasirinkimas paskirti jį Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi. Būsimas palaimintasis buvo laikomas puikiu kandidatu gerinti Šv. Sosto santykius su Lietuvos vyriausybe, įkuriant Lietuvos bažnytinę provinciją bei parengiant konkordatą. Iš pradžių J. Matulaičio nepageidavę lietuviai vėliau įvertino jo didžiulį indėlį šiame darbe.

Biografija

Jurgis Matulaitis gimė 1871 metų balandžio 13 dieną Marijampolės apskrityje, Lūginės kaime. Buvo aštuntas ir pats jauniausias vaikas ūkininkų Andriaus ir Uršulės Matulaičių šeimoje. Jaunėlio gimimas pradžiugino jau kone pusamžio sulaukusius tėvus, tačiau neilgai mažajam Jurgiui teko džiaugtis tėvų artuma: jam einant ketvirtus metus staiga mirė tėtis, o sulaukęs dešimties neteko mamos. Namuose liko sesuo Emilija ir brolis Jonas, spaudęs Jurgį prie kaimo darbų. Būsimas palaimintasis mokėsi Marijampolės mokykloje, 1881 metais įstojo į Marijampolės gimnaziją, tačiau prasidėjus kaulų džiovai ir kojoje atsivėrus žaizdai teko mesti mokslus ir grįžti į brolio ūkį.

Sulaukęs aštuoniolikos Jurgis Matulaitis pusbrolio Jono Matulaičio, Lenkijos Kelcų gimnazijos mokytojo, paragintas išvyko mokytis į Kelcų gimnaziją, o po poros metų įstojo į Kelcų kunigų seminariją. Tuo metu jo dokumentuose buvo pakeista pavardė: vietoje Matulaičio buvo įrašyta Matulewicz. 1882 metais rusų žandarai uždarė seminariją, dalį klierikų ir visus profesorius išgabeno į Varšuvos tvirtovę, o kitiems teko ieškotis vietos kitose seminarijose. Taip Jurgis atsidūrė Varšuvoje.

Varšuvos seminarijoje Jurgis, vienintelis joje studijavęs lietuvis, buvo priimtas draugiškai. Netrukus savo giliu teologiniu pasiruošimu ir puikia lotynų kalba Jurgis Matulaitis nustebino seminarijos vadovybę, kuri jį nutarė siųsti mokytis į Peterburgo dvasinę akademiją. 1895 metų rugsėjo 1 d. Jurgis Matulaitis pradėjo studijuoti Peterburgo dvasinėje akademijoje. Tuo metu jis rašė slaptus straipsnius lietuviškiems laikraščiams, siuntė referatus Seinų bei Kauno seminarijų slaptiems būreliams, keldamas lietuvybės klausimus: „Ar gerai darome mes, jaunieji kunigai ir klierikai, užsiimdami lietuvyste?“ Čia pat, pastebėjęs, kad ir kitos tautos kyla, sako: „Jau taip Dievo leista, kad žmonės į tautas skirstytųsi… Tautų naikinti nevalia…“ Apie Tėvynę jis rašė, kad tai yra „dvasiški turtai, jos tiesos, laisvė, papročiai, padavimai ir toji kalba, kurios mus motina išmokino, ir tie broliai, tarp kurių gyvename, ir toji katalikų tikyba, kurią mums po savo galvos tėvai paliko.“ (S. Yla, „Jurgis Matulaitis“)

Tokį referatą paskaitęs Kauno kunigų seminarijos rektorius Justinas Dovydaitis pavadino jį dinamitu, kurį atradę rusai būtų likvidavę Lietuvos seminarijas. Magistro darbui J. Matulaitis pasirinko temą iš Maironio dėstomosios moralinės teologijos apie karo teisę ir amžinąją taiką (De iure belli et de pace aeterna). Išlaikęs egzaminus gavo patį geriausią įvertinimą.

Įšventintas kunigu J. Matulaitis buvo paskirtas vikaru Dalešycų parapijoje prie Kelcų, kurią netrukus teko palikti pablogėjus sveikatai. 1898 m. gruodį J. Matulaitis įstojo į Friburgo universitetą. Gavęs vikaro vietą priemiestyje dirbo ir studijavo, tačiau sveikata vėl pradėjo blogėti, o netrukus teko operuoti koją.

 „Duokit mums žmonių, sugebančių ir pasiryžusių dirbti socialinėje srityje, nes žmonės daugiau verti nei mūrai, nei pinigai.“ 

1902 metais J. Matulaitis baigė studijas ir gavo teologijos daktaro laipsnį. Išvykęs į Varšuvą pateko ligoninėn. Joje gulėdamas Jurgis Matulaitis labai nusilpo, tačiau grafaitės Cecilijos Platerytės-Zygbergaitės globojamas atsigavo, vėliau tapo jos remiamos Varšuvos gimnazijos kapelionu. Per 1905 m. Rusijos revoliuciją Lenkijoje žmonės kentėjo dėl didelių nepriteklių, tad socialiniai-ekonominiai klausimai darėsi ypač aktualūs. J. Matulaitis pradėjo ruošti paskaitų ciklą šiais klausimais, šviesti jaunuomenę, tuo pačiu metu jis kūrė krikščionių darbininkų sąjungą, kuri jungė 50 000 narių. Socialiniuose kursuose J. Matulaitis skaitė paskaitas apie nuosavybę, vis kartodamas: „Duokit mums žmonių, sugebančių ir pasiryžusių dirbti socialinėje srityje, nes žmonės daugiau verti nei mūrai, nei pinigai.“ (S. Yla, „Jurgis Matulaitis“)

1907–1911 m. būsimasis vyskupas dėstė sociologiją Peterburgo dvasinėje akademijoje, skaitė paskaitas, sakė pamokslus lietuviams katalikams. 1909 m. slapta įstojo į Marijonų vienuoliją, kurią caro valdžia buvo užsimojusi sunaikinti, atnaujino jos įstatus. 1911 m. balandžio 10 d. mirus paskutiniajam marijonų generolui kun. Vincentui Senkui tapo atnaujintos vienuolijos generolu. Friburge įkūrė slaptą marijonų naujokyną ir 1911–1914 m. jam vadovavo. Pirmojo pasaulinio karo metu Belianuose J. Matulaitis įkūrė Marijonų vienuolyną, o 1918 metais Marijampolėje atgaivino marijonų centrą ir įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregaciją.

1918 m. vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos Taryba, paskelbusi atkurianti Lietuvos valstybę, pradėjo rūpintis Vilniaus vyskupo kandidatūra. Tarybos atstovai net du kartus lankėsi pas Šv. Sosto nuncijų E. Pacelli (būsimąjį popiežių Pijų XII) Miunchene. Nuncijus rekomendavo vyskupu skirti Jurgį Matulaitį. Būsimasis vyskupas šio posto nenorėjo ir darė žygius, kad išvengtų paskyrimo, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad 1918 metų gruodžio 1 d. Jurgis Matulaitis buvo konsekruotas vyskupu. Vilniaus vyskupijai vadovavęs beveik 7-erius metus 1925-aisiais dėl lenkų spaudimo atsisakė šių pareigų ir išvyko į Romą. Romoje Jurgiui Matulaičiui ilgai užsibūti neteko: netrukus popiežiaus Pijaus XI buvo paskirtas arkivyskupu bei Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi.

Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas

Lietuvos bažnytinė provincija buvo įkurta karaliaus Mindaugo laikais, tačiau nuo XIII a. iki XX a. pradžios Lietuva neturėjo bažnytinės provincijos kaip atskiro junginio. J. Matulaičiui, apaštališkajam Lietuvos vizitatoriui buvo iškeltas uždavinys padėti ją įkurti.

Lietuviai nenorėjo matyti buvusiojo Vilniaus vyskupo tokiame poste ir atkalbinėjo jį nuo to, tačiau netrukus įvertino jo svarbų vaidmenį kuriant Lietuvos bažnytinę provinciją. Istoriko A. P. Kasperavičiaus teigimu, Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas turėjo didžiulę reikšmę Lietuvos valstybei ir Bažnyčiai: buvo sudarytos galimybės leisti Bažnyčios įstatymus, organizuoti Bažnyčios sinodus ir suvažiavimus, buvo paskirti nauji Lietuvos vyskupai ir naujasis arkivyskupas, kuriuo tapo vyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas. Pagerėjo tikinčiųjų sielovados sąlygos, suintensyvėjo kultūrinis gyvenimas, pradėjo formuotis nauji konfesinės ir dvasinės kultūros židiniai.

Kartu tai buvo ir Lietuvos Bažnyčios istorinės brandos ir institucinio savarankiškumo įrodymas, visos lietuvių katalikiškos visuomenės laimėjimas. Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo tekste buvo panaudotos tokios formuluotės, kurios vėliau, pasikeitus geopolitinei situacijai, leido lietuviams tikėtis, kad Vilniaus kraštas, tuo metu užimtas lenkų, gali grįžti į Lietuvos valstybę ir būti priimtas į Lietuvos bažnytinę provinciją.

Deja, visų darbų J. Matulaitis ištesėti nepajėgė, kadangi mirė nuo ūmaus apendicito priepuolio Kaune 1927 metų sausio 27 d. „Rikiuokitės ir pasišvęskite…“ – tokie buvo paskutiniai ganytojo žodžiai.

 

 

 

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-08-14

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt