Šiomis dienomis prisimename šventuosius. Jie buvo paprasti žmonės, pasižymėję paprastomis ir nepaprastomis savybėmis, bet pasipriešinę puolusių angelų puikybei ir laimėję teisumo vainiką Kristuje.

Šiame straipsnelyje galbūt nieko naujo nepasakoma, tačiau Dievo šeimoje Bažnyčioje niekada ir nebuvo kuriama kažko naujo, o kaip tik nuolat išgyvenama šią dieną tai, ką Dievas viena kartą ir visiems laikams mums apreiškė. Per šventuosius Dievas vis iš naujo sudabartina savo Gerąją Naujieną, patvirtindamas savo pažadą būti su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos (Mt 28).

Yra daug įdomių ir intriguojančių faktų apie šventuosius, dėl kurių puikiai suvokiame juos buvus paprastais žmonėmis. Dažnai Bažnyčios hagiografai, norėdami išryškinti herojiškas šventųjų dorybes, kuriomis Dievas įprastai juos apdovanodavo, žmogiškumo neakcentavo. Taip ir turėtų būti. Tačiau kiekvienas šventasis jautėsi paprastas žmogus, kaip ir visi ar net mažiausias iš visų žmonių, kaip šv. Teresėlė, atnešusi į Bažnyčią meilės ir mažumo revoliuciją.

 

Šventieji yra žmonės

Šv. Popiežiui Pijui X patikdavo vakarais su draugais prie cigarų pažaisti kortomis, bet šis popiežius mylėjo žmones karšta meile, rūpinosi vargšais, skelbė Eucharistijos ir šventųjų Mišių svarbą, kvietė visą gyvenimą atnaujinti Kristuje, valandomis melsdavosi ir adoruodavo Viešpatį.

Kitas šv. popiežius Jonas Paulius II labiau mėgdavo ne sėdėti soste, Vatikane, bet pabėgti, kopti į kalnus, bet atvedė Bažnyčią į atsinaujinimą, kaip Švč. Marija jau anksčiau Fatimoje buvo apreiškusi, net jį pervėrusi snaiperio kulka jo nesustabdė, prie šio popiežiaus kojų griuvo komunizmas.

Šv. Tomas Moras gyveno šventą ir maldingą gyvenimą, visada dėmesingai bei nuotaikingai rūpinosi kitais, taip pat ir vedamas nukirsdinti dėl ištikimybės Kristaus mokymui, jis išreiškė rūpinimąsi savo budeliu – padavė jam pinigėlį ir paprašė, kad gerai atliktų darbą ir nesusigadintų savo reputacijos. Šv. Tomas dabar yra humoro globėjas.

Šv. vyskupas Mikalojus, mums žinomas kaip Kalėdų Senelis, per Visuotinį Bažnyčios Susirinkimą vožė vyskupui Arijui, kai šis niekaip nenutilo dėstydamas savo ereziją, neigiančią Kristaus dieviškumą. Šis ženklas vis dėlto nebuvo pakankamas Arijui atsipeikėti. Šv. Mikalojus rūpinosi vargšais, alkanaisiais, išnaudojamomis moterimis, kaliniais… Jis viską išdalindavo, kad tik pasirūpintų vargšų poreikiais – štai jums ir Kalėdų dovanų prasmė.

 

Pasiryžę būti klusnūs Dievui

Kad ir kokie būtų buvę šventieji, Bažnyčios paskelbti ir nepaskelbti, anksčiau gyvenę ir dabar mus užtariantys Danguje ar šiuo metu gyvenantys žemėje, jie visi pasižymi meile Kristui, Tėvui, Šventajai Dvasiai ir troškimu būti klusniems Dievo išganymo planui.

Visi šventieji trokšta vykdyti Dievo valią, Jam paklusdami savo protu, širdimi, visu savimi ir visose gyvenimo srityse.

„Paklusti yra nesunku, kai mylime tą, kuriam paklūstame“ (šv. Ignacas).

„Klusnumas padaro lengvais dalykus, kurie atrodė neįmanomi“ (Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė).

 

Eucharistija – šventųjų stiprybė

Šio klusnumo šventieji semiasi iš Kristaus pavyzdžio ir šv. Mišių – Dievas daug labiau nusižemina nei mes. Žmogus nusižemindamas gali tik pripažinti, jog Dievas jį sukūrė silpnu žmogumi ir visa, kas gera, jame yra iš Jo. Tuo tarpu Visagalis Dievas nusižemina daug labiau, Jis tampa žmogumi, jis tarnauja kitiems, kaip paliudyta Evangelijoje, kaip vergas nuplauna mokiniams kojas, išlieja Kraują ant kryžiaus mūsų nuodėmėms atleisti ir tampa duona ir vynu, šiuos pavidalus paversdamas savimi pačiu – Kristus pasislepia Ostijoje, pasitikėdamas žmogumi, kad Jį priims su meile, leisdamas jame apsigyventi, Jį mylės ir garbins Ostijoje taip pat, kaip Jį garbina Danguje. Šventosios Mišios iš tiesų yra dieviškoji liturgija, Dangus žemėje, Kristaus aukos ir prisikėlimo sudabartinimas, Dievo naujoji ir amžinoji Sandora su žmonija. Be Mišių, kaip be oro, šventieji negali būti gyvi.

„Pasaulis lengviau išgyventų be saulės nei be Šventųjų Mišių“ (Šv. Pijus iš Pietrelčinos).

„Jei angelai galėtų pavydėti žmonėms, tai tik dėl vieno dalyko – Šventosios Komunijos“ (Šv. Maksimilojas Kolbė).

 

Jie gyvena atgailaudami

Šventieji atgailauja – nes jie yra klystantys žmonės, ir tai puikiai suvokia. Jie atpažįsta, pripažįsta ir išpažįsta savo nuodėmes, kaip ir visi kiti žmonės šioje žemėje, bet turi neužgesinamą viltį Dievo gailestingume. Jie gailisi savo nuodėmėmis atstūmę ir žeidę tokią didžią Dievo meilę ir meldžia Jo gailestingumo per gydymo Sakramentą – Išpažintį.

„Išpažintis yra atvirumo ir drąsos aktas – tai patikėjimas savęs mylinčio ir atleidžiančio Dievo gailestingumui“ (Šv. Jonas Paulius II).

„Žmogaus kūnas kartais sunkiai suserga ir jis numirs, nebent gydytųsi. Taip ir dvasiniame gyvenime žmogus serga, kai yra nuodėmingas, jam gresia dvasinė mirtis. Jam reikalingas gydymas, kad būtų atstatyta sveikata; ši malonė suteikiama per Atgailos Sakramentą“ (Šv. Tomas Akvinietis).

„Neidamas Išpažinties, Viešpatie, aš tik slėpčiau Tave nuo savęs, bet ne save nuo Tavęs“, „Jei save teisini Išpažintyje, tu uždarai nuodėmę savo sieloje ir užkerti kelią atleidimui“ (Šv. Augustinas).

„Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1).

 

Bažnyčios vienybė

Šventieji visada išlieka Jėzaus mokinių bendruomenės nariais ir savo pareigose, šeimose, ir broliškume kitiems, ypač vargšams!

„Jei nematai Kristaus vargše prie bažnyčios durų, nematysi jo ir taurėje“ (šv. Jonas Auksaburnis).

Šventieji puikiai suvokia kaip jiems reikalingi kiti broliai ir seserys Kristuje, vienos Dievo įkurtos šventųjų šeimos – Bažnyčios nariai.

„Kur yra kelias vedantis mus pas Jėzų Kristų? Prieš pat mūsų akis – tai Bažnyčia“ (Šv. popiežius Pijus X).

 

Jie noriai dalyvauja Kristaus kentėjimuose

Šventieji yra drąsus, nes daug meldžiasi ir turi viltį ne savo pasiekimuose, bet Dieve, jie Šventosios Dvasios sustiprinti, pasiryžę aukotis, liudyti Kristų, nepaisyti paniekos, iškęsti kentėjimus, kankiniai visais laikais buvo laikomi pirmaisiais Kristaus liudytojais.

„Jei Dievas leidžia daug kentėjimų, tai ženklas, jog Jis turi tau didžių planų ir tikrai nori, kad būtum šventuoju“ (Šv. Ignacas Lojola).

„Jei tikrai nori mylėti Jėzų, pirmiausia mokinkis kentėti, nes kentėjimai moko tave mylėti“ (Šv. Gema Galgani).

„Dievas nori savo visagalybe apsigyventi tavo bejėgiškume“, „Nebijok nieko. Priešingai, jauskis laimingu, jei tapai vertu dalyvauti Žmogaus-Dievo kentėjimuose“ (Šv. Pijus iš Pietrelčinos).

„Jie nugalėjo jį (kaltintoją) Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti. Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai!“ (Apr 12).

 

Marija – šventųjų Karalienė (Ps 45)

Švenčiausioji Mergelė Marija yra visų šventųjų mylimiausioji, Ji tarp visų kurinių tobuliausiai veda prie Tėvo, Jėzaus ir Šventosios Dvasios, nes yra pati nuolankiausia ir tyriausia ir skaisčiausia, artimiausia Jėzui – Jį sūpavusi, maitinusi, užauginusi, kartu su Juo kentėjusi ir kartu su Juo kūnu paimta į Dangų.

„Niekada nebijok per daug mylėti Palaimintąją Mariją. Niekada nemylėsi jos labiau, nei Jėzus ją myli“ (Šv. Maksimilojas Kolbė).

„Žmonės taip nebijo galingos kariuomenės, kaip pragaro galybės bijo Marijos vardo ir artumo“ (Šv. Bonaventūra).

„Bėkime pas Mariją ir kaip jos maži vaikai, pulkime į jos mylinčias rankas su pilnu pasitikėjimu“ (Šv. Pranciškus Salezas)

 

Parengė kun. Andrius Končius