Noriu, kad mano gyvenimo kelionė būtų Dievo palaiminta. Ir kada aš sustoju kryžkelėje, kad Dievas padėtų man teisingai pasirinkti. O pasirenkame nuolatos. Aš vis klausiu savęs, kuris kelias veda pas Dievą – kad nenuklysčiau. Norėčiau visada savo kelionėje pasirinkti Dievą savo palydovu. Vaikščioti Jo keliais. O dabar jaučiuosi taip, lyg būčiau pasukusi ne tuo keliu.

Pamirštamas Dievas – ne tas kelias. Ne tas kelias, kai savo širdyje negirdžiu maldos. O kad tuo metu Dievas išgirstų bent mano aimaną apleistume, kurį aš pati susikūriau nuėjusi ne tuo keliu. Lyg pasakiau Dievui palūkėti ir nuėjau net nepažadėjusi sugrįžti. Neteisingai pasirinktame kelyje gyvenimo tikrovė praranda ryšį su Dievu. Eidama ne tuo keliu, nesutiksiu Viešpaties ir pati tapsiu lyg šešėlis panaši į daugelį. Dings mano atvaizdas Dievo akivaizdoje. Pasiklydusi kelių labirintuose aš vis pataikau ne į tą kelią. Ir laukiu Dievo palaiminimo, kad sugrįžčiau į Jo pradžią. O dabar mano susipainiojusiai sielai reikia kelio ženklų, kuriuos nurodė Dievas.

Tai – Šventasis Raštas, Dievo Žodis, atveriantis tiesą apie Dievą ir mano sielą. Aš skaitau, gilinuosi į jį, ieškau Jo apreiškimuose Dievo pasaulio, kaip jau ištesėto pažado mūsų nepalikti, atsiskleisti ir palaiminti. Aš atsistoju Dievo kelio pradžioje. Kartu su Juo. Tame kelyje. Dieve, neleisk man vėl apsirikti. Ženklas yra Bažnyčia, jungianti tikinčiųjų sielas į vieną Dievo garbinimo šūksnį, kurią įkvepia Dievas, kur sukaupta jos išmintis ir amžių patirtis, iškilūs ir įžvalgūs protai duoda kryptį pasukti Dievo link. Bažnyčios bendrystėje aš nepasiklystu. Šioje bendrystėje aš augu, turtėju ir laukiu amžinybės išsipildymo. Kur šventieji per amžius pasirinkę teisingą kelią rodo man pavyzdį, kaip būti Dievui ištikimai, ir aš mokausi vykdyti Dievo valią. Esu lydima šventųjų maldų, dvasinio palaikymo jiems nubrėžus liniją į begalinę meilę. O kiek daug knygų prirašyta apie Dievo meilę, galybę ir amžinumą, apie Jo ištikimybę žmogui. Atsiverčiu tokias knygas ir pajuntu Dievo priartėjimą prie mano pažeidžiamos širdies, atpažįstu kelią, kuriuo Jis ateina. Kurį noriu pasirinkti ir aš. Ženklas man yra Dievo atodūsis suklupus prieš Eucharistiją, paliktą mane stiprinti ir kviesti į bendrystę su Viešpačiu.

Aš seku savo žingsnius, seku laiką, kad neprasilenkčiau su laimės akimirka. Žingsniai, vedantys mane ne tuo keliu, sustoja. Aš laukiu ir klausausi Dievo šnabždėjimo, tylaus Jo pažado. 

Jeigu kelias neveda pas Dievą, jis neveda niekur, veda į nežinią, ten, kur nėra šviesos, nėra palaiminimo ir dieviško apkabinimo, nėra išganymo. Pasukus ne tuo keliu ir ilgiau juo ėjus, pajuntu beprasmybę – lyg esminiai dalykai būtų nuo manęs paslėpti. Lyg Dievas būtų dingęs iš mano akiračio – tamsa mano sieloje. Tamsa mano kelyje. Mano klaida kainuoja brangiai – renkuosi klystkelius. Renkuosi daug ką, išskyrus Dievą. Aš stipriai užsimerkiu, kad netyčia nepamatyčiau kviečiančio ir laukiančio Dievo žvilgsnio. Taip gyvendama lyg užsimerkusi imu eiti ne tuo keliu. Čia nėra Dievo ženklų. Čia iš karto kelios skirtingos kryptys, kad labiau suklaidintų, kad aš prarasčiau pusiausvyrą. Einant ne tuo keliu neapleidžia mintis, kad esu apgauta, suvedžiota tuščių pažadų. Iškreipta tikrovė man bruka iliuzijas apie mano galimybes, sugebėjimą valdyti bet kokią situaciją. Bet kaip suvaldyti sielos ilgesį, kai ji blaškosi šunkeliuose, nerasdama į ką atsiremti, neturėdama amžinybės perspektyvos. Koks esu žmogus prieš Dievą, kad nuolatos einu ne tuo keliu, kad nuolatos išsuku iš pagrindinio kelio ir renkuosi šunkelius? Kas mane veda tolyn nuo Viešpaties? Galbūt pasaulio viliojimai su teisiojo kauke. Tik kaukė neturi šilumos – ji slepia grimasą. Gal piktojo, gal mano suluošintos, neatgailaujančios sielos.

Apima jausmas, kad vis kažką praleidžiu. Lyg dalį maldos – ne tame kelyje maldos tuščias žodžių derinys, nenueinantis pas Dievą. Tokia malda lyg prisiminimas, kažko labai brangaus, prarasto, pasirinkus ne tą kelią. Ir atrodo, kad praleidžiu tyliai tariamą meilės kvietimą, praleidžiu progą tapti geresnei, ir praleidžiu ištisas valandas be Dievo. Ar galiu po to sakyti, kad einu teisingu keliu? Kelias – ne tas. Atrodo, praleidau svarbiausią akimirką pasirinkti. Pasukau ten, kur manęs nelaukia, tik bando suvilioti, suklaidinti, kad po to pasityčiotų iš mano kančios. O Dievas gerbia mano kančią, Jis ją pažįsta. Pažįsta ir mane. Eidama ne tuo keliu esu niekieno neatpažįstama – gal tik bevardės jėgos, nesiskaitančios su mano vertybėmis, besijuokiančios iš mano panašumo į Dievą.

Aš seku savo žingsnius, seku laiką, kad neprasilenkčiau su laimės akimirka. Žingsniai, vedantys mane ne tuo keliu, sustoja. Aš laukiu ir klausausi Dievo šnabždėjimo, tylaus Jo pažado. Esu sugrąžinta į teisingą kelią. Staiga visi kambariai išplatėja, kai į juos patenka Dievas, šviesa, kai Jį pakviečiu ir visa aplinkui praranda ribas. Norėčiau, kad ir mano širdis praplėstų ribas, kai kalbinu Dievą rašydama, ieškodama tarp eilučių atsakymų į savo klausimus. Atsakymus randu maldoje, atsirėmus į Dievo malonę. Atsakymai skambėjo ir skamba tūkstantmečius – Jėzus Kristus atėjo į žemę parodyti teisingą kelią, kryptį. O tas kelias prasideda nuo Viešpaties gimimo, iki kryžiaus mirties ir prisikėlimo. Prasideda ir begaliniai tęsiasi Dieve. Ir aš lieku su Juo, nes ilgesys mane čia atvedė ir pakvietė pasilikti. Nuramino.

Ne tas kelias užmirštas. Net mano mintyje nebėra jo žymės, jis paliktas praeičiai. O praeitis ištrinta prie klausyklos langelio. Nes aš lieku po kryžiumi, nes stoviu prie nuristo kapo akmens, kur įvyko stebuklas, o gal tikriau išsipildė Dievo tikrovė. Nes teisingas kelias veda prie kryžiaus. Prisikėlimo tikrovė atvėrė kelius į Dievą. Ir gal tiksliau reikėtų sakyti – renkuosi Dievą, tada pasirinksiu ir teisingą kelią. Apsidairau aplinkui, už manęs driekiasi kelias, kurio ilgai ieškojau, buvau jį praėjusi, ėjau nematydama, kad čia, kur yra tikėjimas Dievu, yra ir kvietimas su Juo eiti. Tikėdama galiu rinktis ir neapsirikti. Kiekvienoje kryžkelėje yra Dievo ženklas, o aš tik ugdau sielą, kad tuos ženklus atpažinčiau. Kiekvienas kelias turi pradžią ir, atrodytų, pabaigą, tačiau Dievo kelias yra begalinis – jis veda per žemišką kasdienybę tolyn į amžinybę – į Dievo namus. Čia aš ir grįžtu.

 

VIRGINIJA ADOMONYTĖ

Bernardinai.lt