Na, kodėl negali nusileisti…


a- A+

Barška tarška kompiuterio klaviatūra, klaksi pelė. Visas išraudęs Tadas žaidžia ir nejaučia, kad vėl nesutelpa sutartame žaidimo laike.

– Tadai! Tavo laikas baigiasi, – nesulaukęs atsako pakeliu balsą. – Ar girdi mane?!

– Žinau, žinau, tuoj baigsiu žaidimą, – niurnėdamas atšauna ir vėl pavirsta virtualiu kovotoju.

Prabėgus 10 minučių mano nervai nebeatlaiko: įlekiu į sūnaus kambarį, jausdamas, kad nebesivaldau, ir surinku:

– Tu ir vėl pažado netesėjai! Kad per kelias sekundes baigtum žaisti!

Man nepatinka, kad nesitvardau. Mano reakcija išgąsdina ir Tadą, reaguodamas jis irgi pakelia balsą.

– Negaliu baigti! Na, kodėl negali nusileisti?

– O kaip tu negali tesėti pažadų? – atšaunu. – Neišjungsi pats, po penkių sekundžių aš išjungsiu kompą.

Purkštaudamas, kad sugadinau žaidimą ir reitingus, Tadas išjungia kompą ir apsiašarojęs nulekia į lovą. Nueinu ir aš nurimti į kitą kambarį. Netrukus prisimenu, kad laikas į baseiną. Tačiau Tadas nieko nenori girdėti, tik sako:

– Niekur aš nevažiuosiu.

Pyktis atlėgsta, pradedu nusileisti.

– Gerai, tu nuolat tvirtini, kad aš tavęs nesuprantu ir negaliu nusileisti. Važiuojam, tu galėsi pateikti visus argumentus dėl žaidimo, o aš tylėsiu ir nieko nekalbėsiu.

Tai, kad aš pasiruošęs nemoralizuoti, paveikia Tadą. Žvilgsniu paklausia, ar tikrai. Gavęs patvirtinimą, greitai susirengia į baseiną. Sėsdamas į automobilį, patikslinu:

– Iki baseino tu dėstai savo argumentus dėl kompiuterio, o po baseino – aš.

Ši mintis Tadą net nudžiugina. Kol važiuojam, jis pamažu dėsto savo mintis.

– Kodėl tu negali nusileisti? Juk aš dabar esu tokio amžiaus, kai man labiausiai rūpi kompiuteris ir žaidimai, – atsikvepia ir tęsia: – Na, o žinai, kuo man kompiuteris naudingas? Aš mokausi mąstyti strategiškai, su draugu Aldu pasišnekame ne tik apie žaidimą, bet ir apie mokytojus… Va, mūsų istorijos mokytoja čia sako taip, o po kelių minučių aprėkia, kam taip elgiamės… Man lyg kažkas viduje atsipalaiduoja (supraskžaidžiant), aš galiu pasipasakoti sunkius dalykus savo draugui.

Kramtau lūpą, taip norisi ginčytis. Nerimti atrodo Tado teiginiai, bet džiaugiuosi, jog jis pasako savo nuomonę ir kad per tuos žaidimus rado būdą išsikalbėti su draugu. Bet kitas jo argumentas mane sugraudina. Tadas beveik verkdamas kalba toliau.

– Ir man labai nepatinka, kad kai pykstamės, tu neišklausai manęs iki galo… – nurijęs seiles, pašnibždomis priduria: – Tu prišoki, pažeri krūvą argumentų, pakeli balsą, ir man visos mintys dingsta iš galvos. Kad ir ką būnu sugalvojęs, viskas išgaruoja iš galvos…

Jaučiu, kad jam akyse pasirodo ašaros. Jos pasirodo ir mano akyse. Prisiminiau Jėzaus žodžius, kaip svarbu būti gailestingam. Atlyžta ir mano širdis. Sustingsta laikas, ir mes abu, išspaudę šykščias ašaras, pabandom pabūti tyloje. Kiek palaukęs, Tadas užbaigia:

– Na, iš mano pusės viskas, dabar tu klok, – ir net susigūžia laukdamas mano argumentų.

Vis dar neatsigaudamas nuo paskutinio „argumento“ pasakau:

– Neee, ne dabar. Aš kalbėsiu po baseino.

Plaukiodamas supratau, kad sūnui nereikia mano argumentų. Man svarbu, kad jis bent kiek suprastų mūsų, tėvų, intenciją. Tad vėl įsėdus į automobilį prabilau:

– Gerai, aš pasakysiu savo argumentus ir gal net pailginsiu laiką prie kompiuterio, jei tu atsakysi į mano klausimą. Kodėl Dievas veikia savaip ir nevykdo mūsų prašymų?..

Ilgai tikslinau savo klausimą, dar ilgiau Tadas ieškojo atsakymų. Užtruko kelias dienas. Vis klausinėjo, kaip tai susiję su kompiuteriu. Skaitė Youcat, klausė tikybos mokytojos, o surinkęs pateikė atsakymus:
– Dievas mus myli, bet nebūtinai išreiškia tai per stebuklus… Dievas mus sukūrė ne dėl to, kad Jį šokdintume, o dėl to, kad Jį mylėtume ir pažintume…

Pagalvoju, jog gerai tas mano vyresnėlis mąsto, beliko tik kai ką pridurti.

– Gerai atsakei. Aš dar pridurčiau. Man atrodo, vieno dalyko mes iki galo nesuvokiame, – mums duotas gyvenimas ir yra pati didžiausia Dievo malonė. Jei Jis mums davė gyvybę, tai tu, Tadai, esi vaikščiojantis Dievo malonės ir stebuklo įrodymas. Tai, kas mums yra įprasta, – maistas, pastogė, mašina, ką lyg užsitarnaujame savo darbu, – viso to nebūtų, jei Dievas nepridėtų savo rankos… – ir tada susieju: – Tu gali man dėlioti bet kokius argumentus dėl to žaidimo, bet aš nieko gero jame nematau. Tačiau aš leidžiu tau žaisti tik iš malonės, nes myliu ir jaučiu, kad tau gera žaisti.

Toliau sutariame naują laiko trukmę, aptariame, kas bus, jei netilps duotame laike, ir, pašiaušęs jam plaukus, leidžiu eiti. Nežiūrint to, vis nerimstu: gal per daug nusileidau sūnui, gal reikėjo parodyti teisingumą, nubausti?

Ryte melsdamasis perskaitau pranašo Joelio žodžius „Grįžkite pas Viešpatį, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs atleisti, o ne bausti“ (Jl 2, 13). Rimsta mano širdis, kad esu teisingame kelyje. Pamąstęs pridedu trumpą maldą: „Dieve, Tu vienas žinai, ką reiškia gailestingumas. Mokyk mane būti gailestingu savo vaikams. Amen.“

 

artuma.lt

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2018-05-21


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt