Krikštytojas skelbia Jėzaus atėjimą, kai izraelitai tarsi tebėra tremtyje, jie vis dar pajungti romėnų viešpatavimui, todėl yra svetimšaliai savo tėvynėje, valdomoje galingų okupantų, lemiančių jų gyvenimą.

Tačiau tikrąją istoriją kuria ne galingieji, o Dievas drauge su savo mažutėliais.

Tikroji istorija – ta, kuri išliks amžinybėje – yra Dievo rašoma drauge su jo mažutėliais: Dievas su Marija, Dievas su Jėzumi, Dievas su Juozapu, Dievas su mažutėliais.

Tai maži ir paprasti žmonės, kuriuos matome gimusio Jėzaus aplinkoje: Zacharijas ir Elzbieta, kurie buvo seni ir paženklinti nevaisingumo, Marija, jauna mergaitė, sužadėta su Juozapu, piemenys, kurie buvo niekinami ir su kuriais nebuvo skaitomasi. Tai mažutėliai, kuriuos didelius padarė jų tikėjimas, mažutėliai, kurie moka ir toliau išlaikyti viltį. Viltis yra mažutėlių dorybė. Didieji, patenkintieji nepažįsta vilties, jie nežino, kas ji yra.

Mažutėliai su Dievu, su Jėzumi, tremties, nuviliančio vienišumo, kančios dykumą paverčia lygiu keliu, kuriuo galime eiti pasitikti šlovingojo Viešpaties.

Čia mes priartėjame prie esminio dalyko. Leiskimės mokomi vilties. Su pasitikėjimu laukime Viešpaties atėjimo. Kad ir kokia būtų ta dykuma mūsų gyvenime – kiekvienas žino, kokia dykuma šiuo metu eina,  – ji taps žydinčiu sodu.

Viltis nenuvilia!

Popiežius Pranciškus

[Katechezės apie krikščioniškąją viltį 2016 m. gruodžio 7 – 2017 m. vasario 22 d.]