Mažiesiems. Keturios Advento žvakės.


a- A+

Advento vainiko vidury viena šalia kitos lėtai degė keturios žvakės. Jos tikintiesiems bylojo apie artėjančias Kalėdas.

Tuščioje tamsioje bažnyčioje buvo taip tylu, kad galėjai išgirsti žvakių pokalbį.

Pirmoji tarė:

-Aš esu Taika, tačiau kaip galiu degti tokiame pasaulyje, kur liejasi neapykanta, kyla smurto proveržiai ir žudynės? Niekas nekursto mano ugnies… Greitai užgesiu.

Netrukus žvakės liepsna ėmė blėsti ir visiškai užgeso.

Prabilo antroji žvakė:

-Aš esu Tikėjimas, bet mano šviesa daugiau nebeapšviečia, o liepsna nebešildo širdžių. Abejingumo šaltis ir nepatiklumo sutemos mane nužudė. Nebėra prasmės man daugiau degti.

Jai baigus kalbėti, žvarbaus klastingo vėjo gūsis užpūtė liepsną.

Apimta liūdesio trečioji žvakė tarė:

-Aš esu Meilė. Nebeturiu jėgų daugiau degti. Žmonės gesina mane savo nejautrumu, visiškai manęs nepaiso. Jie nesugeba mylėti net tų, su kuriais gyvena po  vienu stogu.

Nieko nelaukusi, žvakė užgeso.

Tuo metu į bažnyčią įėjo berniukas. Jis išvydo tris užgesusias žvakes.

-Kodėl jūs užgesote? Juk turėjote degti iki pabaigos!

Vaiko akys pritvinko ašarų.

Tuomet prakalbo ketvirtoji žvakė.

-Nebijok! Kol dega mano liepsna, mes galime iš naujo uždegti kitas žvakes, nes aš esu Viltis.

Nurimęs vaikas paėmė ketvirtąją žvakę ir uždegė kitas tris.

Bažnyčios prietemoje ir vėl suspindo Advento vainikas su visomis keturiomis žvakėmis.

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos „25+1 Kalėdų istorijos“

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-12-06


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt