Kraunasi...

Mažiesiems. Gerasis Vyskupas Mikalojus. (Tikroji Kalėdų Senelio istorija).

 

Mikalojui dar neteko girdėti tokio liūdno pasakojimo.

Jau kelerius metus jis buvo Miros vyskupas, skalbė Gerąją Naujieną pagonims, mokė tame mieste gyvenusius krikščionis ir jais rūpinosi. Daugeliui žmonių padėjo įveikti iškilusius sunkumus. Tačiau kai išgirdo pasakojant apie tris mergaites, jo širdis pasruvo krauju.

-Jų tėvas labai nuskurdo,- aiškino kaimynas,- todėl neturi kitos išeities, kaip parduoti tris savo dukteris į vergiją, kad galėtų išlaikyti kitus šeimos narius.

-Į vergiją? – sušuko Mikalojus. – Ne, tai neįmanoma! Turime užkirsti tam kelią!

-O ką mes galime padaryti? – įsiterpė kitas. – Mes neturime pinigų ir nepažįstu nė vieno pasiturinčio. Be to, tėvas pasijustų pažemintas, jei sužinotų, kad kiti apie tai žino. Jis išgavo mano pažadą, kad niekam apie tai neprasitarsiu: netesėjau žodžio tik todėl, kad man dėl tų mergaičių plyšta širdis.

-Suprantu,- linktelėjo galva Mikalojus. – Leisk man tuo pasirūpinti. Pažiūrėsiu, ką galima padaryti.

Tą vakarą namo vyskupas Mikalojus pasuko ilgesniu keliu ir ėjo giliai susimąstęs. Lėtai žingsniavo siauromis gatvelėmis. Žmonės, kaip visuomet, jį sveikino:

-Labas vakaras, Mikalojau!

-Kaip gyvuojate, Mikalojau?

Tačiau užuot atsakęs savo įprastine šypsena, jis tik linkteldavo galva, paskendęs mintyse.

Į namus Mikalojus įžengė jau parengęs planą, teliko jį įgyvendinti. Vyskupas gerai žinojo, ką daryti.

Jis atidarė skrynią-taupyklę, kurią slėpė po grindimis, ir išbėrė iš jos visas monetas.

Tai buvo paskutiniai pinigai, likę iš jo tėvų palikimo. Monetas vieną po kitos jis dalijo skurstantiems Miros žmonėms. Liko nedidelė suma, bet jos pakako, kad mergaitės išvengtų vergijos. Tačiau tai buvo tik viena klausimo pusė. Reikėjo sugalvoti dar kai ką: kaip įteikti pinigus mergaitėms, kad tėvas nesužinotų, jog jo paslaptis buvo atskleista.

Vyskupas Mikalojus ilgai galvojo, palinkęs ties monetų krūva. Pakui ėmė ją dalyti. Trys mergaitės. Trys monetų krūvelės. Trys monetų krūvelės. Trys maišeliai…

Mikalojus sugalvojo! Sudėjo kiekvieną monetų krūvelę į atskirą odinį maišelį ir tvirtai užrišo. Paskui palaukė, kol visiškai sutems – kad nieko nesutiktų gatvėse. Paslėpęs tris maišelius po apsiaustu nuskubėjo miesto gatvelėmis.

Žingsniuodamas pats sau šypsojosi. Jis sumanė puikų planą! Veikiai priėjo neturtėlio namus. Langai buvo tamsūs. Visi miegojo. Vyskupas išsitraukė tris maišelius iš po apsiausto ir įmetė juos – vieną, antrą, trečią – pro atvirą langą. Paskui, linksmai nusiteikęs, pasuko savo namų link.

Kai ryte šeima pabudo, ant grindų rado tris maišelius. Iš kur jie atsirado? Kas juos čia padėjo? Ir kas jų viduje?

Į pirmus du klausimus niekas negalėjo atsakyti, bet kai mergaitėms primygtinai prašant maišeliai buvo atrišti, atsakymas į trečią klausimą visiems tapo aiškus.

-Tebūnie pagarbintas Viešpats!- sušuko tėvas. –Jis išklausė mūsų maldas! Mūsų šeima nebus išardyta!

Niekas nežino, kaip tiesa išaiškėjo. Gal kaimynas nenulaikė liežuvio už dantų. O gal kas nors pasislėpęs tamsoje matė, kaip vyskupas metė tris maišelius pro langą. Žinome tik tai, kad Mikalojus išgarsėjo savo kilnumu, dosnumu ir meile vaikams.

Pasakojimai apie jį plačiai pasklido po visą pasaulį ir po mirties jis buvo paskelbtas šventuoju.

Paskui, nežinia kaip, jo vardas buvo priskirtas kitam paslaptingam naktiniam keliauninkui, džiugiam, maloniam, vilkinčiam raudonu rūbu (kaip vyskupai!..), kuris palieka vaikams dovanas ir… pranyksta naktyje!….

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos „25+1 Kalėdų istorijos“

 

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2023-12-05

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt