Mažiesiems. Gabrieliaus užduotis.


a- A+

Arkangelas Gabrielius nenustygo…. savo plunksnose. Dangaus ir Žemės Viešpats patikėjo jam labai svarbią, atsakingą užduotį.

Nuo pat kūrinijos pradžios dar negirdėta apie svarbesnį įsipareigojimą: surasti motiną Mesijui, Dievo Sūnui, pačiam Dievui, Žemėje tapsiančiam žmogumi.

Tai tikrai ypatinga misija, tačiau Gabrielius buvo ramus. Jo manymu, kiekvienai pasaulio moteriai (o jų yra daug) bus garbė tapti Mesijo motina. Taigi jis viską įvykdysiąs per vieną kitą valandėlę.

Gabrielius palengvėle ėmė sklęsti virš Žemės.

Padarė platų apžvalginį ratą ir sustojo virš nuostabaus namo, kurį juosė didžiulis parkas. Prie gaivaus fontano daili elegantiška panelė juokavo su įdegusiais, simpatiškais, linksmai nusiteikusiais bičiuliais.

„Tinkama mama ir tinkama vieta Dievo Sūnui!“- pagalvojo Gabrielius.

Jis prisistatė panelei ir tiesiai šviesiai paklausė:

-Ar nori tapti Mesijo motina?

Panelė nužvelgė jį lengvabūdišku žvilgsniu:

-Juokauji? Mes ruošiamės vykti į kelionę laivu aplink pasaulį. To dar betrūko kad šiuo metu imčiau galvoti apie motinystę…

Gabrielius nuplasnojo toliau svarstydamas: „Taip, gal geriau ne tokia turtinga, bet praktiškesnė mama…“

Skriedamas virš didžiulio įstaigų kvartalo vienoje iš jų pastebėjo savimi pasitikinčią, veiklią moterį, laikančią rankoje storą knygą.

„Ji bus nuostabi mama…“ – pamanė gerasis Gabrielius. Sustojęs ties rašomojo stalo krašteliu be didelių įžangų jis išdėstė jai savo pasiūlymą.

Tačiau nuo atsakymo jam pasišiaušė visos sparnų plunksnos:

-Vaikas? Dabar?! Tu visai iš galvos išsikraustei! Ar žinai, kiek bendrovių turėjau sujungti, kad pakelčiau akcijų kainą biržoje? Aš artėju prie viršūnės, supranti? Esu prie pat viršūūūūnės! Šiuo metu nieku gyvu negaliu sustoti. Ir dar dėl ko – dėl vaiko!..

-Bet jis – Mesijas…- nedrąsiai tarė Gabrielius.

-Na ir ką? – šaltai atkirto moteris.

Gabrielius vėl pakilo skristi, bet jo optimizmas buvo išblėsęs. „Gal ieškoti moters, kuri jau turi vaikų… Bus paprasčiau“,- susirūpinęs mintijo.

Skraidė po pasaulį skersai išilgai, kol galiausiai surado labai užsiėmusią, nuolatos visur skubančią, bet laimingą moterį, trijų nenuoramų mamą.

-Mama, Albertas taikosi praryti mano biliardo kamuolį!

-Mama, Liucija suplėšė mano istorijos vadovėlį!

-Mama, aš noriu valgyti ir gerti, esu pavargęs ir neturiu ką veikti!

Angelas Gabrielius buvo priverstas beveik šaukti, kad ponia išgirstų jo balsą ir išklausytų pasiūlymą. Iš nuostabos išplėtusi akis moteris pažvelgė į jį ir pratrūko:

-Dar vienas vaikas?! Nejuokauk! Man pakanka šių trijų, kurie varo mane iš proto! Laukiu nesulaukiu, kada jie užaugs!

Šį sykį Gabrielius nuleidęs sparnus nupėdino tolyn. Suprato, kad pateko į bėdą. Tačiau jis privalėjo rasti išeitį. Jo misija buvo pati svarbiausia per visus amžių amžius! „Turiu rasti jauną merginą…. drąsią… taurios širdies… didžios dvasios… iš tiesų didžios… be galo didžios. Bet kur tokią rasiu?“

Gabrielius vėl pakilo. Skraidė ir skraidė, skersai išilgai, į šiaurę ir į pietus. Ilgus mėnesius, metus…

Vieną dieną mažame miestelyje tarp Galilėjos kalvų išvydo jaunutę merginą, gal penkiolikos metų. Dirbdama ji, kukli, laisva, laiminga, dainavo ir meldėsi.

-Tai ji! – tarė sau Gabrielius ir smigo žemyn suglaudęs sparnus. Angeliška jo širdis pašėliškai daužėsi krūtinėje. Mergina buvo vardu Marija. Angelas įžengė į jos namus ir tarė:

-Sveika, Marija! Viešpats su tavimi: Jis apdovanojo tave savo malone.

Angelo žodžiai suglumino Mariją. Ji ėmė svarstyti, ką šis pasveikinimas reiškia.

Angelas tęsė kalbą:

-Nebijok, Marija! Tu radai malonę pas Dievą. Tu pradėsi ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jis bus didis: pats visagalis Dievas vadins Jį savo Sūnumi. Viešpats padarys Jį Karaliumi, duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą, Jis viešpataus savo tautai Izraeliui per amžius. Jo viešpatavimui nebus galo.

Tuomet Marija paklausė angelo:

-Kaip tai įvyks? Juk aš dar netekėjusi.

Angelas atsakė:

-Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, visagalis Dievas pridengs tave savo šešėliu. Todėl tavo vaikelis bus šventas, Jis bus Dievo Sūnus. Antai ir tavo senyvo amžiaus giminaitė Elzbieta laukiasi kūdikio. Visi manė, kad ji negalės turėti vaikų, bet štai – šis mėnuo jau šeštas. Dievui nėra negalimų dalykų!

Tuomet Marija atsakė:

-Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man, kaip tu pasakei.

Tada angelas pasitraukė…

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos „25+1 Kalėdų istorijos“

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-12-07


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt