Maža mergaitė ruošė Kalėdų dovaną. Didelę dėžę ji suvyniojo į brangų žvilgantį auksinį popierių. Ir popieriaus, ir spalvotos juostos kaspinui sunaudojo labai daug.

-Ką darai? – rūsčiai subarė ją tėvas. – Sugadinai tiek popieriaus! Ar bent žinai, kiek jis kainuoja?

Apsiašarojusi mergaitė apglėbė dėžę ir susigūžė kampe.

Kalėdų išvakarėse ji ant pirštų galiukų prisiartino prie užstalėje sėdėjusio tėvo ir ištiesė jam puikiąją dėžę.

-Čia tau, tėti, – sušnabždėjo.

Tėvą užliejo švelnumo banga. Ko gero, jis buvo pernelyg griežtas dukrai. Galų gale juk dovana buvo skirta jam…

Jis lėtai atrišo kaspiną, kantriai nuėmė popierių ir atsargiai atidarė dėžę. Ji buvo tuščia!

Ši nemaloni staigmena sugrąžino pirmykštį tėvo pyktį. Jis pratrūko:

-Išeikvojai visą popierių ir juostą vien tam, kad apvyniotum tuščią dėžę?!

Mergaitės akys ir vėl paplūdo ašaromis. Ji gailiai tarė:

-Bet dėžė nėra tuščia, tėti! Aš ten įdėjau milijoną bučinių!

Todėl šiandien vienas žmogus savo darbo kabinete ant rašomojo stalo laiko batų dėžę.

-Juk ji tuščia, – sako jam visi.

-Ne, ji pilna mano dukrelės meilės, – atsako vyriškis.

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos „25+1 Kalėdų istorijos“