Ar kada esate girdėję galingesnę ir svarbesnę maldą už Tėve mūsų? Be to, pats Jėzus jos mus išmokė. Tačiau tyko pavojus prie jos priprasti ir berti ją kaip žirnius į sieną! Tad pasitelkę šv. Augustino mokymą skirkime šiek tiek laiko Tėve mūsų maldai apmąstyti, kad ji vėl taptų mums gyva.

Melsdamiesi „teesie šventas Tavo vardas“, raginame save trokšti, kad šventas Jo vardas visuomet būtų žmonių gerbiamas. Kitaip sakant, šiais žodžiais meldžiame, kad Jo vardas niekuomet nebūtų niekinamas ar žeminamas.

Melsdamiesi „teateinie Tavo karalystė“ (ji iš tiesų ateis, nepaisant mūsų noro ar nenoro), įžiebiame savyje šios karalystės troškimą. Galime prašyti, kad ji ateitų pas mus ir kad jai atėjus būtume verti kartu su Dievu joje karaliauti.

Melsdamiesi „kasdienės duonos duok mums šiandien“, mąstome apie šią akimirką. „Duona“ reiškia viską, ko mums reikia šiandien. Tačiau ji taip pat primena Eucharistijos sakramentą – mūsų dvasinį maistą, čia ir dabar padedantį mums siekti amžinojo džiaugsmo.

Melsdamiesi „atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“, patariame sau, ko turėtume prašyti ir ką daryti, kad būtume verti tai priimti.

Melsdamiesi „ir neleisk mūsų gundyti“, drąsinamės prašyti Dievo pagalbos, kad nesiimtume visko spręsti vien tik savo jėgomis. Juk gana lengva pasiduoti pagundai jau vien per saviapgaulę ar savigailą!

Šios maldos pabaigoje melsdami „bet gelbėk mus nuo pikto“, prisimename, kad dar nepasiekėme tos palaimintos būsenos, kai blogis jau nebeturės mums įtakos. Šis paskutinis Viešpaties maldos prašymas atskleidžia labai daug: pavyzdžiui, kad ir kokia skaudi būtų problema ar išbandymas, krikščionis gali prašyti Dievo pagalbos. Šį maldavimą išsakykime prieš vardydami savo maldos intencijas, jas išsakydami ar baigdami melstis.

 

Viešpatie Jėzau, dėkoju Tau, kad mokai mus melstis ir trokšti Tavo karalystės.

Ateik, Viešpatie, ir įkurk šiandien savo karalystę mūsų širdyse. (Iz 55, 10–11)