Prieš du tūkstančius metų Jėzus vaikščiojo tarp mūsų. Jis buvo tikras žmogus, netgi buvo gundomas, bet nenusidėjo (plg. Žyd 4, 15). Tačiau mes nepakankamai suvokiame, kad Jėzui labai reikėjo maldos. Mąstydami apie gundymus sakome sau: „Jėzus buvo tikras Dievas, tad Jam buvo lengviau nei mums atsispirti nuodėmei.“ Lengva tarti, kad Jėzus numanė, kaip vykdyti Tėvo valią, net Jo neatsiklausęs, kokia ta Jo valia. Lengva samprotauti, kad Jėzui buvo vieni juokai paklusti Tėvui, nes Jis buvo tikras Dievas.

Taip išvedžiodami pamirštame tiesą, kad Jėzus visa kuo, išskyrus nuodėmę, buvo į mus panašus. Taigi sumenkiname Jėzaus žmogystę. Jėzus buvo gundomas. Jėzus keldavosi ankstų rytą ir guldavo vėlią naktį, nes daug ir ilgai melsdavosi ieškodamas Tėvo valios. Jėzus pratinosi paklusti savo Tėvo valiai.

Šiame straipsnelyje apžvelgsime, kaip Jėzus meldėsi ir kaip Jis mus mokė melstis. Pamėginkime atrasti, kad laikas, kurį praleidžiame su Viešpačiu, ir mums, kaip Jėzui, yra išminties ir stiprybės šaltinis.

Vienybės su Dievu pamatas

Per Paskutinę vakarienę Jėzus savo mokiniams paaiškino, ką reiškia, kad Jis ir Jo Tėvas yra viena: „Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų!“ (Jn 14, 10–11).

Buvimas viena su Tėvu nereiškia, kad Jėzus ir Jo Tėvas yra tas pats asmuo. Jėzus nėra pasislėpęs Tėvas. Buvimas viena veikiau yra įsišaknijęs jų nepakartojamai besidalijamoje dieviškojoje prigimtyje, tai jų tobulas sutarimas, buvimas tos pačios minties ir šir-dies. Štai kodėl matyti vieną, bendrauti ir darbuotis su vienu reiškia matyti ir kitą, bendrauti bei darbuotis ir su juo. Štai ką turėjo galvoje Paulius sakydamas, kad Jėzus yra tobulas neregimojo Dievo atvaizdas (plg. Kol 1, 15).

Būtent todėl Jėzus taip atsidėjo maldai. Per maldą Jis palaikė vienybę su Tėvu. Malda padėjo Jėzui išgirsti, suprasti ir vykdyti Tėvo valią.

Šv. Paulius rašė: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 19–20). Vienu paprastu sakiniu Paulius išreiškė galutinį savo ir visų mūsų gyvenimo tikslą – mąstyti, rinktis ir veikti kaip Jėzus, o ne kaip mes norėtume. Iš tikrųjų Paulius pasakė norįs gyventi lygiai taip, kaip Jėzus gyveno – tobuloje vienybėje su Tėvu.

Jei norime stiprinti Krikštu gautąją vienybę su Dievu, mūsų maldos turi kilti iš tam tikrų įsitikinimų. Patartina maldą pradėti skelbiant šias tris pagrindines tiesas:
– Krikštu tapau Kristaus dalininku, Jo Šventoji Dvasia gyvena manyje (plg. 1 Kor 3, 16).
– Niekuo savo gyvenime nenoriu prieštarauti Jėzui. Trokštu kasdien gyventi Jam (plg. Gal 2, 20).
– Tikiu, kad Dievo malonė veikia manyje ir kad pamažėl panašėju į Jį, „Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“ (2 Kor 3, 18). Dievas padės man gyventi pagal Jo valią.

Pagarbinti Dievą

Mokinių paprašytas išmokyti melstis, Jėzus juos išmokė maldos, tapusios žinomiausia krikščionių malda – Tėve mūsų (plg. Lk 11, 1–4). Ši malda garsi ne tik tuo, kad Jėzaus ja patarė melstis savo mokiniams, bet ir tuo, kaip paties Jėzaus maldos gyvenimo atspindys.

Pirmojoje maldos dalyje Jėzus drąsina mus garbinti šventą Tėvą. Jis ragina melsti, kad Jo karalystė nužengtų į žemę. Šie žodžiai primena Jėzaus maldą, kurioje Jis į savo Tėvą kreipėsi „dangaus ir žemės Viešpatie“ (Lk 10, 21). Be to, jie mums primena Jėzaus žodžius Jono evangelijoje, kad Tėvas „yra aukščiau už viską“ (Jn 10, 29). Taip pat jie mums padeda suprasti Jėzaus pagarbą savo Tėvui ir Jo troškimą vykdyti būtent tai, kam Tėvas Jį pašaukė (plg. Lk 14, 31). Jėzui vadinti Dievą „Tėvu“ reiškia pripažinti aukščiausią Dievo valdžią ir atspindėti savo begalinį artumą Dievui.

Mūsų kasdienė duona

Antrojoje Viešpaties maldos dalyje Jėzaus pamokyti prašome Tėvą duonos, atleidimo ir apsaugos. Jėzus savo kalboje apie gyvybės duoną sakė: „Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą <…>“ (Jn 6, 40) ir „Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane“ (Jn 6, 45). Neabejotinai Tėvas yra įsipareigojęs siųsti žmones pas Sūnų, o Sūnus veda žmones pas Tėvą. Kaip tai vyksta? Įvairiausiomis aplinkybėmis, o galingiausiai Eucharistijoje!

Savo Tėvą prašome „kasdieninės mūsų duonos“, ir Jis atsako apdovanodamas mus „gyvybės duona“. Ši duona – tai pats Jėzus. Savo ruožtu Jėzus mus skatina Eucharistijoje su gyriumi, meile ir klusnumu sudėti savo gyvenimą prie Tėvo sosto. Meilės mainai tęsiasi, nes Tėvas mus vėl siunčia pas Jėzų. Štai kokie įstabūs meilės mainai ir vienybė tarp Jėzaus ir Jo Tėvo!

Ieškoti atleidimo

Jėzui nereikėjo priimti atleidimo, tačiau Jis neaprėpiamai daugybei žmonių teikė atleidimą. Galbūt pats įspūdingiausias tokio atleidimo pavyzdys Jėzaus žodžiai ant kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34).

Jėzaus palyginimas apie sūnų palaidūną atskleidžia Dievo gailestingumą: mūsų Tėvui malonu atleisti kiekvienam sugrįžtančiam namo pas Jį. Jis mums nurodo įstabų būdą, kaip turėtume melsti atleidimo: „Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’“ (Lk 15, 18–19). Iš šio palyginimo sužinome, kaip nuostabiai greitai mūsų Tėvas mus apglėbia, išgydo, pamyli ir mūsų pasigaili.

„Neleisk mūsų gundyti… bet gelbėk…“

Jau sakėme, kad Jėzus buvo gundomas, bet niekada nenusidėjo. Maldoje susivienijęs su Tėvu Jis gebėjo likti tyras ir be nuodėmės. Maža to, Jis dabar užtaria mus, kai esame gundomi (plg. Žyd 4, 16). Atminkime, kad Jėzus keturiasdešimt dienų praleido dykumoje ir buvo piktojo gundomas. Evangelistas Matas mums sako, kad, piktajam galiausiai palikus Jį, „angelai prisiartino ir jam tarnavo“ (Mt 4, 11). To Jėzus meldžia ir mums. Kai maldoje prašome gelbėti mus nuo piktojo, Jėzus meldžia savo Tėvą atsiųsti angelus ir sustiprinti mūsų dvasią, atnaujinti mūsų pasitikėjimą ir tikėjimą, kad klusnumas bei tyrumas visada yra geriausias atsakas.

Visada melskis!

Broliai ir seserys, tikrai įmanoma pasitikėti dangiškuoju Tėvu taip, kaip Jėzus pasitikėjo. Tikrai yra įmanoma kasdienėje maldoje patirti Dievo artumą. Tėve mūsų malda, savo mokymu ir ypač gyvenimu Jėzus atskleidė maldos paslaptį. Padarykime šią paslaptį sava. Būkime vienos minties ir širdies su Jėzumi. Tereikia to Jo paprašyti.

Jėzus mums laidavo, kad mūsų dangiškasis Tėvas nori mums dovanoti savo karalystę, maitinti savo duona, atleisti ir apsaugoti gundomus. Dievas nori savo vaikams, besikreipiantiems į Jį, duoti gerų dalykų (plg. Mt 7, 7. 11).

Jėzus žino, kaip sunku kasdien ištikimai melstis ir sekti Viešpatį, nepaisant įvairiausių išsiblaškymų. Jis supranta, kaip sunku nepalūžti pasaulio puolamam ar nesiduoti prislegiamam rūpesčių naštos. Todėl Jis visuomet yra su mumis, mus drąsina ir teikia mums pagalbą.

Tad keliaudamas dvasinę kelionę melsk Jėzų tau padėti. Jis mus ragina prašyti, ieškoti, belsti ir pats stovi ties mūsų širdies durimis. Kasdien Jis ragina: „Klausykis mano balso, atverk duris, ir aš įeisiu ir suteiksiu tų gerų dalykų, kurių Tėvas tau nori duoti šiandien“ (plg. Apr 3, 20).

Tad melskimės: „Viešpatie, tikiu Tavimi, padėk mano netikėjime. Atiduodu Tau savo gyvenimą, padėk man jo nesusigrąžinti. Ilgiuosi būti su Tavimi maldoje. Padėk man įveikti išsiblaškymus. Atveriu savo širdies duris ir kviečiu Tave įeiti.“

 

Zodistarpmusu.lt