Liepos 3 d. minimas Šv. Tomas, apaštalas ir kankinys


a- A+

 

 

Šv. Tomas (I a.), apaštalas ir kankinys, minimas liepos 3 d.

Tomas evangelijoje vaizduojamas kaip antraplanis veikėjas, tačiau impulsyvus ir kupinas pesimizmo. Štai tas epizodas. Mortos ir Marijos brolis Lozorius jau buvo miręs, kai sušaukęs mokinius Jėzus pakvietė juos kartu grįžti į Judėją. „Betgi ten žydai kėsinasi užmušti tave akmenimis“, – tarė Jam Tomas, tikėdamasis jį atkalbėti nuo šios kelionės. Tačiau Jėzus buvo nepalenkiamas. Tuomet kilnus, tačiau ir kiek susierzinęs Tomas atkirto: „Gerai, tada eikime ir mes numirti kartu su juo“ (plg. Jn 11, 1-16).

Šiek tiek nepakantus Tomas pasirodė ir kitoje situacijoje, kai Jėzus prieš savo mirtį sukvietė mokinius Paskutinei vakarienei, kad parengtų juos dramatiškiems įvykiams, kurių liudininkais jie greitai turėjo tapti. Kiek paslaptingai Jėzus tarė: „Kur aš einu, jūs žinote kelią“ (Jn 14, 4). Jis nepaaiškino nieko daugiau, manydamas, kad apaštalai sugebės pasidaryti teisingas išvadas iš to, ką Jis iki tol jau buvo kalbėjęs ir daręs.

Tačiau Tomas mįsles ir užuominas suprato prastai: jis norėjo, kad jam būtų aiškiai paaiškinta. Taigi štai dar kartą neslėpdamas savo susierzinimo jis pastebi: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ (Jn 14, 9). Ir tada kantrusis ir švelnusis Jėzus jam paaiškino taip, jog tas paaiškinimas galėjo nušviesti ir nukreipti visą gyvenimą. Jėzus jam atsakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę“ (Jn 14, 6-7). Dėl Tomo nekantrumo Jėzus davė aiškią nuorodą į Trejybę.

Tačiau Tomas vaizduojamas ir viename iš žinomiausių Evangelijos epizodų. Jėzus jau buvo prisikėlęs ir moterys jau Jį buvo mačiusios, o patys mokiniai tvirtino, kad Jis juos buvo aplankęs per vakarienę. Tomo su jais nebuvo, tad visi jų entuziastingi liudijimai jam sukėlė tik pasipriešinimą. Tad nužvelgęs juos visus nuo galvos iki kojų, įžūliai tarė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 25). Ir štai Jėzus jo žodžius priėmė už gryną pinigą. Jis vėl pasirodė mokiniams ir prisiartinęs prie Tomo kreipėsi į jį: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis“ (Jn 20, 27). Ir tada sujaudintas bei sutrikęs Tomas ištarė gražiausius ir aistringiausius tikėjimo išpažinimo žodžius: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Pirma jo niekas anksčiau nebuvo išdrįsęs Jėzaus vadinti Dievu. Šis šūksnis Jėzų paskatino ištarti dar vienus nepaprastus žodžius, kurie suteikia vilties ir paguodos visiems ateities tikintiesiems: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29).

Taip apie Tomą pasakoja evangelijos. Visa kita yra numanoma. Tapęs Viešpaties žengimo į dangų liudininku, jis kartu su kitais mokiniais Sekminių dieną gavo Šventąją Dvasią ir vėliau tapo misionieriumi, kad visiems neštų Kristaus Žinią bei savo patikimą liudijimą. Kur konkrečiai jis keliavo? Tai nežinoma. Apokrifinės evangelijos, kurių viena yra pavadinta jo vardu, teigia, jog į Persiją, į Mesopotamiją ar netgi Indiją.

Viena graži legenda pasakoja, kad jis vyko į Efezą atsisveikinti su mirštančia Švč. Mergele Marija, tačiau pavėlavo. Ten jis nukako tada, kai Marija jau buvo imama į dangų. Tada Dievo Motina, prisimindama jo nepatiklumą ir nenorėdama, kad jis vėl suabejotų, jam iš dangaus numetė diržą.

Tomas, kaip beveik visi kiti apaštalai, savo tvirtą apsisprendimą sekti Kristų paliudijo kankinyste.

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2020-07-02


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt