Liepos 11 d. minimas Šv. Benediktas, abatas, Europos globėjas


a- A+

 

 

Šv. Benediktas (480-547), abatas, Europos globėjas, minimas liepos 11 d.

Anksčiau, kai jo vardo šventė buvo švenčiama pirmąją pavasario dieną – kovo 21-ąją, Italijoje buvo sakoma: „Per šventą Benediktą kregždės po stogu.“ Tai simbolizavo naują ir šviežią daigelį, kurį Benediktas įskiepijo sename, morališkai pakrikusiame, barbarų antpuolių drebinamos Romos imperijos kamiene.

Ketveri metai prieš jam apie 480 metus Nursijoje išvystant šviesą, paskutinis ir kariauti nemokantis romėnų imperatorius savo dienas baigė pervertas herulų karaliaus kardo. Romos imperijos ir jos politinės bei administracinės viešpatystės galas buvo apgailėtinas. Buvo likusios tik jos kultūra bei civilizacija, tačiau ir jos, apgaubtos po tų kruvinų ir skausmo pilnų dienų stojusios tamsios nakties, galėjo išnykti, jeigu nebūtų buvę kruopštaus ir entuziastingo Benedikto ir jo vienuolių darbo, nes būtent jie tą kultūrą – mūsų šiandienės kultūros šaltinį – išsaugojo ir perdavė ateities kartoms. Dėl šios priežasties 1964 metais popiežius Paulius VI Benediktą paskelbė pagrindiniu Europos globėju, dėl tos pačios priežasties pilietinės, literatūros bei meno istorijos knygos jam visada paskiria skyrių, primindamos jį kaip Vakarų civilizacijos išgelbėtoją bei klasikinės kultūros išsaugotoją, taip pat kaip naujo architektūros stiliaus, kuriam jis davė pradžią kurdamas savo vienuolynų planus, pradininką.

Religijos istorijoje Benediktas yra vadinamas Vakarų vienuolijos kūrėju. Jai jis sugebėjo suteikti originalią ir konkrečią gyvenimo formą, apibendrintą jo garsiame posakyje Ora et labora („Melskis ir dirbk“), net ir vizualiai išreikštą jo įkurtos bendruomenės herbe, kuriame virš arklo pavaizduotas kryžius. Malda ir darbas yra tauriausia krikščioniškosios askezės, kurią galima įžvelgti atidžiai skaitant jos dvasią atskleidžiančią Evangeliją, sintezė.

Benediktas buvo kilęs iš Nursijos, kurioje jo kilminga šeima ir Anicijų giminės buvo įleidusi šaknis. Tačiau pirmuosius mokslus jis ėjo Romoje. Tuščioje ir ištvirkusioje Romoje, kuria jaunasis tiesos ir tyrumo trokštantis Benediktas giliai pasidygėjo.

Tad vieną dieną palikęs sostinę ir jos ydas pasitraukė į Endifę, dabar Afilą, Simbruinų kalnuose ir ten tęsė studijas laikydamasis griežtos drausmės ir askezės.

Benediktui buvo vos dvidešimt metų, kai jis kaip atsiskyrėlis apsigyveno vienoje oloje Subiako kalnuose. Toje oloje jis išgyveno trejus metus, beveik kaip gyvas palaidotas, tačiau negalėjo sukliudyti, kad garsas apie jo atgailą bei maldas pasklistų tarp žmonių. Tad mirus netoliese esančio Vikovaro vienuolyno vyresniajam, pati bendruomenė jį pasikvietė į šio vietą.

Tačiau tie vienuoliai neapskaičiavo: pripratę prie pakankamai paviršutiniškos drausmės ir švelnios askezės, po kiek laiko pavargo nuo griežto naujojo abato įvesto gyvenimo būdo ir pamėgino juo nusikratyti nunuodydami.

Mirtino brolių vienuolių gėrimo išvengęs šventasis vėl pasitraukė į savo olą Subiako kalnuose. Tačiau labai greitai nebebuvo vienas: jaunuolių būrelis nuėjo pas jį paprašyti su jais pasidalyti tuo tylos ir maldos gyvenimu. Taip susikūrė pirmoji benediktinų bendruomenė. Spaudžiami tų apylinkių kunigo, kuris matė, kaip diena iš dienos retėja jo kaimenės gretos bei tuštėja jo aukų krepšelis, Benediktas ir jo draugai buvo priversti būsto pasiieškoti kitur. Su bendražygiais Placidu ir Mauru Benediktas pasuko į Kasiną ir įsikūrė vienos kalvos viršūnėje, nusėtoje pagonių šventyklų griuvėsiais.

Taip tam mažyčiui Kampanijos kaimeliui teko laimė priglausti šią mažą bendruomenę. Jau Benediktas suprojektavo tokį vienuolyną, kuris būtų tinkamas jo turimam omenyje gyvenimo būdui, ir nubraižė jo planą, kuris kaip pavyzdys buvo naudojamas ir kitiems vėliau visame pasaulyje statytiems vienuolynams: tai ši visų keturių pusių uždaras kaip tvirtovė pastatas, šviesai atvertas tik iš viršaus tarsi milžiniškas iš dangaus maloningąją limfą gaunantis ir ją paskui į pasaulį liejantis indas.

Benediktas ir jo bendražygiai vienuolyno gyvenime iš karto įdiegė darbo ir maldos ritmą: susikūrė benediktinų vienuolija, kuriai įsibaiminusioje ir nuo barbarų invazijos chaoso sutrikdytoje Europoje teko lemtis tapti skleidėja kultūros, civilizacijos ir darbo, naujų darbo būdų, išrastų norint įveikti sunkumus bei tų vietų, kuriuose įsikurdavo vienuoliai, atšiaurumą.

Benediktas amžiams užmerkė akis 547 metais. Jam buvo šešiasdešimt septyneri. Likus kelioms dienoms iki mirties, jis paprašė atidengti ir paruošti kapą, kurį buvo sau paskyręs, o paskutinę dieną, jausdamas artėjančią mirtį, pasiprašė palydimas į vienuolyno bažnytėlę, kad galėtų mirti Viešpaties, kuriam pašventė visą savo gyvenimą, namuose.

 

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011

 

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2019-07-10


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt