Kristaus Karaliaus šventė sutampa su paskutiniu liturginių metų sekmadieniu – aliuzija į tai, kad Kristus Išganytojas yra vienintelis istorijos ir visų laikų Viešpats, jam pavaldūs žmonės ir visi kūriniai. Jis yra tikroji Alfa ir Omega (Apr 21, 6).

Šventę 1925 metų gruodžio 11 dieną įvedė popiežius Pijus XI, paskelbdamas encikliką „Quas primas“, kurioje jis teigė, kad Kristaus karališkumas neatsiejamai susijęs su katalikų pareiga siekti įgyvendinti katalikiškos valstybės idealą, kovoti su visuomenėje plintančiu „laicizmu“, pasaulietiškumo „pavojais“.

Šiandien Bažnyčia šią šventę interpretuoja kur kas Evangelijai artimesne dvasia. Šių minčių autorius kapucinas R. Cantalamessa yra popiežiaus pamokslininkas, garsus dvasinių ir teologinių knygų autorius.

Kristaus Karaliaus iškilmė palyginti visai nesena. Popiežius Pijus XI 1925 metais ją įsteigė atsiliepdamas į politinių ateistinių bei totalitaristinių režimų norą neigti Dievo ir Bažnyčios teises.

Šios šventės atsiradimas susijęs, pavyzdžiui, su revoliucija Meksikoje, kai daugybė krikščionių ėjo mirti iki paskutinio atodūsio šaukdami: „Viva Cristo rey”, tegyvuoja Kristus karalius! Nepaisant to, kad šventė įsteigta ne taip jau seniai, jos turinys bei centrinė mintis yra be galo sena, galima sakyti, gimusi su pačia krikščionybe.

Frazės „Kristus valdo“ atitikmuo yra tikėjimo išpažinime: „Jėzus yra Viešpats“, ir jis užima centrinę vietą apaštalų skelbime.

Viena iš evangelinių ištraukų, skaitomų šios šventės metu, kalba apie Kristaus mirtį, nes būtent tada Kristus pradeda viešpatauti pasaulyje. Kryžius yra šio valdovo sostas. „Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“ (Mt 23, 38). Tai, kas priešų intencijoje turėjo pasitarnauti kaip jo pasmerkimo pateisinimas, Dangaus Tėvo akyse reiškė jo visuotinio suvereniteto paskelbimą.

Norint suprasti, kaip ši šventė liečia mus asmeniškai, užtektų prisiminti paprastą skirtumą. Egzistuoja dvi visatos, du pasauliai ar kosmosai: makrokosmosas, tai yra didžioji, mums išoriška visata bei mikrokosmosas, arba mažoji visata, kuri glūdi kiekviename žmoguje. Liturgija po Vatikano II susirinkimo paskatintos reformos jautė poreikį pakoreguoti šios šventės akcentą, labiau pabrėždama žmogiškąjį ir dvasinį šios šventės aspektą, užuot akcentavusi politinį.

Šventės maldoje jau nėra kaip praeityje prašoma, „kad visų tautų šeimos paklustų saldžiam Kristaus autoritetui“, bet suteikti malonę, kad „kiekviena būtybė, išsivadavusi iš vergavimo nuodėmei, nepaliaujamai jį garbintų ir šlovintų.“
Evangelijoje skaitome, kad Jėzaus mirties akimirką virš jo galvos kabėjo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“; aplinkiniai provokavo, o kodėl jis neparodo savo valdžios. Daugelis, net ir kai kurie jo bičiuliai tikėjosi, jog jis dabar įspūdingai įrodys savo karališkumą.

Tačiau Jėzus savo karališkumą parodė visai kitaip: pasirūpindamas vienu vieninteliu žmogumi, ir tas pats buvo piktadaris, kuris jam sakė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“

Šioje perspektyvoje svarbiausias klausimas, kurį derėtų iškelti sau per Kristaus Karaliaus šventę nėra: viešpatauja jis pasaulyje, ar ne, bet – ar jis viešpatauja manyje; ne – ar jo karaliavimą pripažįsta valstybės ir vyriausybės, bet ar aš jį pripažįstu ir pagal tai gyvenu.

Kristus yra mano gyvenimo Karalius ir Viešpats? Kas viešpatauja manyje, kas iškelia man tikslus ir nustato prioritetus: Kristus ar kažkas kitas?

Anot šv. Pauliaus, galima dvejopai gyventi: arba sau arba Viešpačiui (Rom 14, 7-9). Gyventi „sau“ reiškia gyventi taip, tarsi būtume kilę patys iš savęs ir būtume patys sau tikslas; tokia egzistencija – užsidariusi savyje, ieško vien savęs patenkinimo bei savo garbės, be jokios amžinybės perspektyvos.

Gyventi „dėl Viešpaties“, priešingai, reiškia gyventi dėl Viešpaties, tai yra atsižvelgiant į jį, siekiant jo garbės, jo karalystės.

Tai tikrai nauja egzistencija, kurios akivaizdoje net mirtis praranda savo neatšaukiamumą.

Pats didžiausias prieštaravimas, kurį patiria žmogus – tarp gyvenimo ir mirties – jau įveiktas.
Radikaliausias prieštaravimas jau nėra tarp „gyventi“ ir „mirti“, bet tarp „gyventi sau“ ir gyventi „dėl Viešpaties“.

 

Parengė Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt