Laiškas apie maldą


a- A+

Manęs klausi: kodėl turiu melstis? Tau atsakau: kad gyventum. Taip: kad gyventum iš tikrųjų, pilnutinai, reikia melstis.  Kodėl?  

Kodėl gyventi yra tolygu mylėti: todėl kad gyvenimas be meilės nėra gyvenimas. Tai – vienatvės tuštuma, kalėjimas ir liūdesys. Tikrai gyvena tik tas, kas myli, o myli – kai jaučiasi esąs mylimas, pasiekiamas ir formuojamas meilės. Kaip augalas, kurio nepasiekia saulės spinduliai, negali augti ir duoti vaisiaus, taip ir žmogaus širdis negali atsiverti pilnutiniam gyvenimui, jei nebus paliesta meilės. Meilė gimsta ir gyvena per susitikimą su Dievo meile, kuri yra didžiausia ir tikriausia iš visų mūsų įmanomų meilių, anapusinių apibrėžimų ir galimybių. Meldžiantis leidžiamės būti Dievo mylimi ir atgimstame meilei, vis iš naujo mokomės mylėti. Todėl tas, kas meldžiasi, gyvena dabar ir visą amžinybę. O kas nesimeldžia? Kas nesimeldžia, rizikuoja vidinio gyvenimo mirtimi, todėl, kad anksčiau ar vėliau, pradės trūkti oro kvėpavimui, šilumos gyvenimui, šviesos matymui, maisto augimui, džiaugsmo, kuris teikia prasmę.

Man sakai:  bet aš juk nemoku melstis! Manęs prašai:  kaip turėčiau melstis? Tau atsakau:  

pradėk po truputį skirti savo laiko Dievui. Pradžioje nėra svarbu, kad šis laikas būtų ilgas, bet svarbu, kad tu jo ištikimai laikytumeisi. Kiekvienai dienai nusistatyk skiriamą laiką Viešpačiui ir ištikimai jo laikykis, ar kai jautiesi uolus ar ne. Ieškok ramios vietos, jei įmanoma, tebus tam tikri ženklai liudijantys Dievo buvimą (kryžius, paveikslas, Šv. Raštas, Tabernakulis su Gyvąja Eucharistija…) Nurimk tyloje: prašyk Šventosios Dvasios, kad Jinai šauktų tavyje: „Abba, Tėve!“. Tavoji širdis yra durys į Dievą, tad netgi jei esi įsiaudrinęs, nebijok iškloti Jam viską: ne tik sunkumus ir skausmus, nuodėmes ir netikėjimą, bet taip pat ir savuosius maištavimus ir protestus, kuriuos jauti viduje. Visa tai sudėk į Dievo rankas: prisimink, kad Dievas yra meilės Tėvas ir Motina. Jis visus priima, viską atleidžia, viską panaikina ir visus išgelbsti. Klausykis Jo tylos: nereikalauk atsakymų tuoj pat. Būki ištvermingas, kaip pranašas Elijas, eidamas per dykumą link Dievo kalno: ir kai prisiartinsi prie Jo, neieškok Jo vėjyje, žemės drebėjime ar ugnyje, dideliuose ir stipriuose ženkluose, bet paties švelniausio garso tyloje. (cf 1 Re 19,12). Nesiek pagriebti Dievo, bet leisk Jam ateiti į tavo gyvenimą ir širdį, paliesti tavo sielą, net jei Jis leistųsi kontempliuojamas vien tik iš nugaros…

Klausykis Jo Tylos balso.  Klausykis Jo Gyvenimo Žodžio:  

atsiversk Šventąjį Raštą ir medituok Jį su meile, leiski Jėzaus žodžiams kalbėti į tavo širdį; skaityk Psalmes, kuriose rasi išreikšta visa tai, ką tu norėtum pasakyti Dievui; klausykis apaštalų ir pranašų; su meile skaityki Patriarchų, išrinktosios tautos ir gimstančios Bažnyčios istorijas, kuriose sutiksi išgyventas patirtis  sandoroje su Dievu. Ir kai įsiklausysi Dievo Žodžio, po to dar ilgai eik tylos taku leisdamas Šventajai Dvasiai sujungti tave su Jėzumi, amžinojo Tėvo Žodžiu. Leiskis formuojamas Dievo Tėvo rankų, Jo Žodžio ir Šventosios Dvasios. Pradžioje gali atrodyti, kad visas tas skiriamas laikas yra per daug ilgas ir jo niekad nebaigsi. Tačiau ištverk su nuolankumu, atiduodamas Dievui visą laiką, kurį paskyrei, ne mažiau, bet svarbiausia kiekvieną dieną. Pamatysi, kad tavo ištikimybė, laikantis tiksliai susitikimo po susitikimo bus premijuota. Tu pastebėsi, kaip nepastebimai maldos skonis augs tavyje ir tai, kas pradžioje atrodė nepasiekiama, taps vis lengvesniu ir gražesniu. Suprasi, kad svarbiausia ne atsakymai, o atvirumas Dievui: ir tu pamatysi kaip po truputį būsi keičiamas.

Ateis “tamsiosios nakties” valanda, kurioje viskas atrodys sausa ir absurdiška: nebijok.  

Šioje tamsos valandoje kovojama su pačiu savimi ir su Dievu: nuolankiai ir nuoširdžiai atsikratyk bet kokios nuodėmės per Susitaikinimo sakramentą; Dievui paskirki dar daugiau savo laiko; leiski, kad jausmų ir dvasios naktis pasikeistų į valandą, kurioje dalyvautum Viešpaties kančioje. Tuomet pats Jėzus padės nešti tavo kryžių ir vesti į Prisikėlimo džiaugsmą. Nesistebėk, jei apie šią tamsos ir išbandymų naktį pagaliau manysi kaip apie nuostabią, nes matysi ją perkeistą į meilės naktį, užlietą džiugaus Mylimojo buvimu, pripildytą Jėzaus kvapo, spinduliuojančią Prisikėlimo šviesa. Tad nebijok išbandymų ir sunkumų maldoje: visada prisimink, kad Dievas lieka ištikimas ir Jis neduos išbandymo be galimybės išeiti iš jo; ir tau niekada neduos tokio gundymo, kuriame negautum jėgų nugalėti ir laimėti. Leiskis Dievo mylimas: kaip vandens lašas garuoja saulės spindulių paliestas ir kyla aukštyn, bet sugrįžta į žemę kaip gausingas lietus ar rasa gaivintoja, taip ir tu turi būti Dievo paliestas, formuojamas Jo meilės, paskendęs Jame ir grąžintas kaip vaisinga dovana istorijai. Malda teaugina tavyje laisvę nuo visokių baimių, meilės narsą ir ryžtą, atsidavimą ir ištikimybę asmenims, kuriuos Dievas tau paskyrė ir atsakomybę situacijose su kuriomis susiduriame, neieškant pabėgimo ar lengvo suraminimo.

Už ištikimybę maldoje tau bus teikiama ypatinga malonė: meilė artimui ir Bažnyčios prasmė  

Būk atkaklus, ištvermingas ir prisiminki, jog mūsų ištvermės išbandymas ir  yra tai, ką mes galime dovanoti Dievui. Tik atkakliu pastovumu maldai išgelbėsi savo gyvenimą. Žinok ir prisimink: kuo intensyviau melsies, tuo labiau suprasi kitus ir būsi gailestingas, norėsi padėti kenčiantiems, alksi ir trokši teisingumo visiems, o ypač neturtingiesiems ir silpniesiems, nešiosi kitų naštas, kad papildytum ko dar trūksta Jėzaus Kristaus vargams dėl Jo mistinio Kūno, kuris yra Bažnyčia. Melsdamasis suprasi, kaip gera yra būti Petro valtyje solidariam su visais, paklusniam ganytojų vedimui, maldoje visų palaikomam ir stiprinam, pasiruošusiam patarnauti kitiems be jokio užmokesčio ir nereikalaujančiam iš kitų. Meldžiantis tavyje stiprės vienybė su Jėzumi Kristumi ir visa žmonija. Malda yra meilės mokykla, kurioje gali atpažinti, kaip esi begaliniai mylimas ir atgimti vis naujam ir aktyviam didžiadvasiškumui, padedančiam atleisti ir duoti be išskaičiavimo, peržengiant nuovargio ir nedėkingumo ribas.

Meldžiantis išmokstama melstis ir skonėtis Šventosios Dvasios vaisiais, o gyvenimas tampa tikras ir gražus:  

„meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, palankumas, gerumas, ištikimybė, švelnumas, savitvarda“ (Gal 5,22). Meldžiantis prisipildoma meilės, kylančios iš paties Dievo ir duodančios mūsų gyvenimui prasmę ir grožį. Melsdamiesi vis labiau suvokiame Evangelijos skelbimo svarbą iki pat žemės pakraščių. Taip pat besimeldžiant labiau atsiskleidžia begalinės Mylimojo dovanos ir išmokstama Jam dėkoti už kiekvieną jų ir už viską. Besimeldžiant gyvenama. Besimeldžiant mylima. Jei linkėčiau gražiausios dovanos ir prašyčiau jos Dievo, tai būtų malda. Tad prašau Dievo už tave, o tu prašyk Jo už mane. Viešpaties Jėzaus Kristaus ramybė, Dievo Tėvo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su tavimi. Ir tu Juose, nes melsdamasis įeisi į Dievo širdį kartu su Jėzumi Kristumi paslėptą Jame, apsuptą amžinosios Jų meilės, ištikimą ir visada naują. Pagaliau tai žinai: kas meldžiasi su Jėzumi ir Jame, kas prašo Jėzaus ir Jėzaus Tėvo, ar šaukiasi Šventosios Dvasios, tai nesikreipia į Dievą kaip neapibrėžtą, miglotą ir tolimą, bet kreipiasi į triasmenį Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Ir iš Tėvo, per Jėzų, dieviškuoju Šventosios Dvasios įkvėpimu, gaus tobulą dovaną, kiekvienam tinkamą, nuo amžių paruoštą ir trokštamą. Tai dovana, kuri laukia mūsų. Kuri laukia tavęs.

 

+ Bruno Forte

Arkivyskupas Metropolitas Chieti-Vasto

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-09-27


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt