Kunigystė kaip ženklas bendruomenei


a- A+

Ketvirtadienį po Sekminių švenčiama Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Aukščiausiojo ir Amžinojo Kunigo šventė. Ta proga siūlome Michaelio Himes’o mintis iš knygos „Tikėjimo slėpinys: įvadas į katalikybę“, kurioje autorius išskleidžia katalikiškąją kunigystės prasmę.

Teologinė knyga „Tikėjimo slėpinys: įvadas į katalikybę“ – tai pirmasis Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos inicijuojamo projekto „Siekiantiems begalybės“ leidinys. Pagrindinis projekto tikslas – prisidėti prie mokslo ir tikėjimo dialogo puoselėjimo. 

Pagrindinis tarnavimo Bažnyčioje sakramentas yra Krikštas. Per krikštą mes visi esame pašaukti tarnystei. Bažnyčia nėra bendruomenė, kurioje vieni tarnauja, o kiti šiuos patarnavimus priima. Kiekvienas Bažnyčios narys yra pašauktas vienu ar kitu būdu tarnauti. Kadangi kiekvienas yra šaukiamas tarnauti, kurie nors asmenys šiam pašaukimui turi viešai atstovauti. Yra daug pareigų, kurias Bažnyčia tam tikru laiku turi atlikti įvairiose gyvenimo srityse. Tačiau trys pareigos Bažnyčios gyvenime privalo būti vykdomos visada ir visur. Bendruomenė negali vadintis Bažnyčia, jeigu ji nevykdo šių įsipareigojimų.

Pirmoji pareiga – bendruomenės vienybė. Bendruomenė, nesirūpinanti vienybės išsaugojimu, nesidominti kitomis krikščioniškomis bendruomenėmis, iš viso negali vadintis Bažnyčia. Bendruomenė, nesiekianti išsaugoti vienybės, nėra Kristaus Bažnyčia.

Antroji pareiga, visada ir visur vykdoma Bažnyčioje, – tai įsipareigojimas Dievo žodžiui. Kalbėdamas apie Dievo žodį, turiu omenyje Šventąjį Raštą ir jo išraišką liturgijoje ir veikloje, apmąstymuose ir maldoje, t. y. Tradicijoje. Bendruomenė, nesirūpinanti Dievo žodžio perteikimu, nesidominti ir netyrinėjanti Dievo žodžio aiškinimo tradicijos, negali vadintis Bažnyčia.

Trečioji pareiga – tiesiogiai patarnauti visiems, reikalingiems pagalbos bendruomenėje ir už jos ribų. Bendruomenė, nesirūpinti kitais žmonėmis, nesvarbu, ar jie priklauso tai bendruomenei, ar ne, neverta vadintis Bažnyčia.

Šios trys pareigos visais Bažnyčios gyvavimo laikotarpiais saisto ją visais jos egzistencijos lygmenimis – nuo namų iki visuotinės Bažnyčios. Kas yra šaukiamas prisiimti minėtus įsipareigojimus? Kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas vykdyti visas tris pareigas. Kiekvieno iš mūsų pareiga – puoselėti Bažnyčios vienybę. Kiekvienas iš mūsų turi pareigą pažinti, apmąstyti ir perduoti Dievo žodį kitiems. Taip pat kiekvienas iš mūsų turi pareigą rūpintis broliais ir sesėmis Bažnyčioje ir už jos ribų.

Kaip mes galėtume vadinti šias tris atsakomybes (arba pareigas)? Manau, kad šiems vaidmenims Bažnyčioje galėtume suteikti senus ir žinomus pavadinimus. Atsakomybė išlaikyti bendruomenės vienybę yra vyskupystė. Atsakomybė už Dievo žodį – presbiterystė arba kunigystė. Įsipareigojimas padėti kitiems Bažnyčioje ir už jos ribų – diakonystė. Manau, kad krikštas – tai universali vyskupystė, kunigystė ir diakonystė. Kiekvienas per krikštą esame pašauktas atlikti šias tris pareigas Bažnyčioje. Jeigu kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas šioms pareigoms, kas nors turi įkūnyti vieną ar kitą vaidmenį iki galo ir visam laikui. Tokį šių pareigų įkūnijimą mes ir vadiname Šventimų sakramentu.

Pagal sakramentinį principą tai, kas vyksta nuolat ir visur, turi būti įkūnyta ir išreikšta konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku.

Pagal sakramentinį principą tai, kas vyksta nuolat ir visur, turi būti įkūnyta ir išreikšta konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku. Taikant šį principą Bažnyčios gyvenime galima galvoti taip: jeigu kiekvienas per krikštą yra pašauktas vyskupystei, kas nors turi viešai šią tarnystę vykdyti. Prisiimdamas minėtą vaidmenį, asmuo primena mums, kad šiai tarnystei (vyskupystei) visi esame pašaukti per krikštą. Jeigu kiekvienas yra pašauktas kunigystei, kas nors turi nuolat ir viešai vykdyti šią tarnystę tam, kad ji taptų mums visiems sakramentiniu ženklu. Jeigu kiekvienas yra pašauktas diakono tarnystei, kas nors turi viešai ir nepertraukiamai vykdyti šią tarnystę kaip sakramentą to, kam kiekvienas esame įpareigoti.

Taigi, Šventimų sakramentu bendruomenė prašo konkrečių savo narių viešai prisiimti vieną iš šių trijų pareigų, kurios nepertraukiamai ir visur atspindėtų Bažnyčios gyvenimą. Ji prašo vykdyti šias pareigas viešai, kad jos visai bendruomenei būtų sakramentas, primenantis per krikštą gautą pašaukimą. Kitaip tariant, kai asmuo įšventinamas į vyskupus, kunigus ar diakonus, jis ne tik priima sakramentą, bet pats tampa sakramentu. Taigi asmens, priėmusio Šventimus, prašoma įkūnyti šias tris pareigas: saugoti Bažnyčios bendruomenę, su meile skelbti Dievo žodį ir atlikti diakonui skirtus patarnavimus, jeigu kam nors tokių patarnavimų reikia.

Šių pareigų vykdymas per visą Bažnyčios gyvavimo istoriją keitėsi ir keisis atsižvelgiant į laiką ir į vietą. Paskutiniais dešimtmečiais Šventimus kai kas ėmė apibūdinti kaip įgaliojimus tam tikrai veiklai atlikti. Tai šį bei tą pasako apie Šventimų prasmę, tačiau nemanau, kad pakankamai. Neįmanoma sudaryti sąrašo funkcijų, kurios visada ir visur apibūdintų vyskupo, kunigo ar diakono vaidmenį. Pavyzdžiui, mums gali pasirodyti, kad kunigui būdingas vaidmuo yra aukoti šv. Mišias ar teikti atleidimą Sutaikinimo sakramentu. Tačiau žinome, kad keletą amžių dauguma kunigų nevadovaudavo Eucharistijai – tą paprastai darydavo vyskupas, o ne kunigas. Taip pat daugelį amžių atleidimą teikdavo vyskupas, o ne kunigas.

Sunku, o gal ir išvis neįmanoma, sudaryti sąrašą veiklų, kurios apibūdintų vyskupą, kunigą ar diakoną, t. y. išskirti veiklas, kurių vykdymas būtų tiktai vyskupo, kunigo ar diakono pareiga. Todėl manau, kad, remiantis istoriniais Bažnyčios gyvenimo faktais, reikėtų kalbėti apie tris įsipareigojimus, kurie, priklausomai nuo laiko ir vietos, galėtų apimti skirtingas veiklas. O pareigos vis tiek lieka tos pačios: bendruomenės palaikymas, Dievo žodžio skelbimas ir patarnavimai reikalingiems pagalbos.

Kuo geriau Bažnyčia suvokia save kaip tarnaujančiųjų bendruomenę, tuo labiau ji pripažįsta Šventimų vertę, kilnumą ir svarbą.

Neįmanoma paaiškinti Šventimų sakramento nepripažįstant, kad jo pagrindas – Krikšto sakramentas. Būtų didelė klaida kunigišką tarnystę priešinti su visų pakrikštytųjų tarnyste, nes Šventimų esmė – atskleisti visų pakrikštytųjų tarnystės sakramentiškumą. Norint parodyti sakramento svarbą, reikia akcentuoti tikrovę, į kurią tas sakramentas rodo ir kurią įkūnija.

Todėl geriausias, tikriausias ir efektyviausias būdas Šventimų sakramento svarbai pabrėžti – tai visų krikščionių tarnystės akcentavimas. Kuo visapusiškiau Bažnyčios nariai suvokia iš krikšto kylantį pašaukimą, tuo prasmingesnis toje bendruomenėje yra ir Šventimų sakramentas. Kuo geriau Bažnyčia suvokia save kaip tarnaujančiųjų bendruomenę, tuo labiau ji pripažįsta Šventimų vertę, kilnumą ir svarbą. Visų pakrikštytųjų tarnystė nekonkuruoja su Šventimų tarnyste – jos nuolat viena kitą papildo ir stiprina.

Šventimai visų pakrikštytųjų tarnystę paverčia sakramentu.

Iš anglų kalbos vertė Rita Kaziukonienė

Bernardinai.lt

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2019-06-12


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt