Kraunasi...

Kristaus kančios (Verbų) sekmadienis

Pradėdami Didžiąją Savaitę, viso tikinčiųjų ir bendruomenės gyvenimo svarbiausią laiką, apmąstome šį vaizdą, drąsinančius ir liūdinančius, tokius prieštaringus, kaip ir visas mūsų gyvenimas, vaizdus.

„Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Kareiviai pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą. Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“. Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“.

Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. O Jėzus galingu balsu sušuko: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“. Ir su tais žodžiais numirė.

Šimtininkas, matydamas, kas buvo įvykę, pradėjo garbinti Dievą ir tarė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“ Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę. (Lk 23, 33–48)

NEIŠSEMIAMA MEILĖ

Dievo Žodis, kurį girdime verbų šventinimo apeigose, ir Viešpaties kančios istorija, skaitoma Šventųjų Mišių metu, kalba mums apie meilės gyvenimą ir ištikimybę. Mes susiduriame su nuostabiu ir naiviu paprastų žmonių džiaugsmu, su kuriuo jie priima  į Jeruzalę įeinantį Jėzų. Čia yra visi: vaikai ir suaugusieji, vyrai ir moterys, vargšai, paprasti darbininkai, kenčiantieji kūnu ir dvasia. Visi jie jaučiasi pakylėti ir entuziastingai šaukia: „Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu“!

Atrodo, tarsi tikėjimas veržtųsi iš pačių žemės gelmių, persmelktų visų susirinkusiųjų kūnus ir sielas ir pasklistų šlovinimo himno žodžiais. Mokytojui iš Nazareto tai turėjo būti nuostabi patirtis! Ko gero, toje minioje buvo ir iš mirusiųjų prikelta mergaitė, ir buvęs demonų apsėstasis, per Jėzų atgavęs širdies ramybę, aklas gimusis, galiausiai galintis matyti pasaulį, galbūt, ir moteris, slapčiomis palietusi Viešpaties apsiaustą ir pagijusi… Visus juos jungia šlovės ir tikėjimo giesmė…

Tačiau iškart tenka klausytis Viešpaties kančios aprašymo… Jėzus, žinoma, jau tada, kai buvo sveikinamas susirinkusios minios, žinojo, kad tas džiaugsmas – tai tik įžanga į siaubingas kančios ir mirties dienas, ir tas žinojimas, tarsi nuodai, plūdo jo gyslomis, atnešdamas liūdesį ir sielvartą. Jam teko pajusti kartų Judo bučinį, širdį deginantį Petro išsigynimą, bailų visų bičiulių pabėgimą. Išganytojui liko tik vienas tikslas: užkopti ant to Kalno, ir toje kelionėje vienintelė tikra ir tvirta palydovė buvo Jo Motina, sekusi be atvangos, išgyvenanti Sūnaus kančią. Jėzus ištvėrė neteisingus kaltinimus, išjuokiančius žodžius, spjūvius, žiaurius smūgius ir visiško apleidimo jausmą, kuomet nebeįmanoma tikėtis jokio gailesčio. Gi atėję ant Nukryžiavimo kalno, Jis tampa viena su tuo medžiu, ant kurio yra prikaltas, kraujuojančiu kūnu ir širdimi…

Kodėl Jėzus nesipriešina? Kodėl nemėgina reikalauti teisingumo? Visa tai yra Jo meilės paslaptis, išsakoma negirdėtais žodžiais, piktinančiais mus, žiaurius visų laikų budelius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“. Tačiau net ir tada kareiviai, tautos vyresnieji ir kunigai toliau šaipėsi iš Jo, atmesdami Jį, kaip Dievą, o paskui paniekindami, kaip žmogų. Jėzus, kabantis ant kryžiaus buvo „niekas“. „Visiškas niekas“… Visų akyse Jėzus buvo priešas ir nusikaltėlis. Neveltui Jam taikomi psalmininko žodžiai: „Esu ne žmogus, o tarsi kirminas“… Niekas…

Vis dėlto vienas iš drauge nukryžiuotų nusikaltėlių įžvelgė Jame, tame ant medžio kabančiame žmoguje, niekuo nepaaiškinamą meilės ir gailestingumo jėgą ir išdrįso kreiptis į Jį: „Jėzau, atsimink mane, kai įeisi į savo karalystę“. Galvažudys kreipiasi į Jėzų vardu, taip, kaip tai padarytų aklai pasitikintis senas draugas: „Jėzau, Jėzau, tu, kuris gali įeiti į savo meilės karalystę, pasiimk drauge ir mane, ar bent jau prisimink, kai būsi ten“, ir tuojau pat išgirsta švelnų, kupiną gerumo i r atleidimo Jėzaus atsaką: „Iš tiesų tau sakau: dar šiandien su manimi būsi rojuje“. Šiandien… Su manimi… Tai gražiausias pažadas, kurį norėtume išgirsti kiekvienas ir klausytis be perstojo, tarsi pačios gražiausios simfonijos…

Tai vilties giesmė visiems mums, netgi ir tada, kai jaučiamės sutepę savo širdį nuodėmėmis, ypač tomis, kurios leidžia tik džiaugtis šlovingu Jėzaus įžengimu į Jeruzalę, tačiau užtveria kelią eiti toliau. Nuodėmės, neleidžiančios sekti Viešpatį iki kryžiaus, neleidžiančios mylėti visa širdimi, visomis jėgomis, visa siela, visu protu, visa savo būtimi. Juk mūsų meilė paprastai yra vidutiniška, drungna ir svyruojanti. Todėl Jėzus dosniai mums dalija gailestingumą ir kovoja su skausmu.

Kur šiuose įvykiuose yra mūsų vieta? Gal esame tarp tų, kurie pradžioje giedojo šlovės himną, o paskui tapo Jėzaus priešais? Gal esame su tais, kurie šaipėsi ir reikalavo Jį nukryžiuoti? O gal esame šalia tų, kurie turėjo drąsos užkopti ant kalno ir prisiglausti prie kryžiaus, kaip apaštalas Jonas, Jėzaus Motina ir Marija Magdalietė? O gal atpažinsime save bent šimtininko asmenyje, kuris, imdamas algą už savo darbą, sugebėjo išlikti tiesios širdies ir, matydamas tai, kas vyksta, atidavė garbę Dievui: „Iš tikrųjų šis žmogus buvo teisus“?

Pradėdami Didžiąją Savaitę, viso tikinčiųjų ir bendruomenės gyvenimo svarbiausią laiką, apmąstome šį vaizdą, drąsinančius ir liūdinančius, tokius prieštaringus, kaip ir visas mūsų gyvenimas, vaizdus.

Pradedame Didžiąją Savaitę, mušdamiesi į krūtinę, nes nesame verti šios kontempliacijos, tačiau drauge pasitikime Jėzumi, kuris kiekvienam mūsų sako: „Sek paskui mane! Sek ir nepailsk! Aš atvesiu tave prie tuščio kapo!“…

 

(Mons. Adolfas Grušas)

 

 

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2019-04-13

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt