Paskutinį bažnytinių metų sekmadienį švenčiame Kristaus Visatos Valdovo šventę. Šia proga dėkojame Dievui, kad jis yra mūsų širdžių Karalius, ir atsiprašome, kai užmiršdavome jį laikyti savo gyvenimo centru.

Kasdien kalbėdami Jėzaus išmokytą maldą „Tėve mūsų“, prašome: „Teateinie tavo karalystė. Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.“ Prašome, kad dangaus Tėvas būtų mūsų Karalius, o mes – Dievo karalystės piliečiai.

Dievo Karalystė nėra tik gražūs žodžiai, tai tikrovė, kurioje gyvename. Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškino: „Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Nes Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“ (Lk 17, 20). Kur išpažįstamas Jėzus kaip Dievo Sūnus ir pasaulio Gelbėtojas, kur priimama jo Geroji Naujiena, kur bandoma paisyti Dievo valios, ten nepastebimai ir ateina Dievo karalystė.

Karalystė neįsivaizduojama be karaliaus. Apreiškimo knygoje skaitome: „Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis. Jis apsirengęs krauju permirkusiu drabužiu, ir jo vardas – Dievo Žodis. Ant jo drabužio ir ant strėnų užrašytas vardas: „Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“ (Apr 19,11.13.16). Čia kalbama apie Jėzų Kristų.

Jėzus pavadino save karaliumi, kai buvo teisiamas. Romos imperatoriaus vietininkas Poncijus Pilotas klausė Jėzų: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 34). Jeigu Jėzaus mokymu grindžiame savo gyvenimą, tuomet Jėzus yra mūsų Karalius. Tačiau kai susikuriame savo „tiesas“, – o tai šiuo metu yra madinga,– tuomet jau nestovime po Kristaus Karaliaus vėliava.

Jėzus viešpatauja mums mylėdamas ir atleisdamas, gydydamas mūsų sielos žaizdas ir darydamas mus vis panašesnius į save. Jis padeda mums mylėti ir atleisti, padeda atsispirti pagundoms ir suteikia nuolankumo bei drąsos suklydus pasakyti: Dieve, atleisk – nusidėjau!

Jėzaus karališkumas labiausiai pasirodė ant kryžiaus. Evangelijoje pagal Joną pasakojama, kaip Poncijus Pilotas virš pasmerktojo Jėzaus galvos paliepė prisegti užrašą trimis kalbomis: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius.“ Kryžius – gėdos, pažeminimo ir sunaikinimo simbolis – taps ženklu, kuriam teiksime didžiausią pagarbą. Jėzus prisiima ant savęs mūsų kaltes ir miršta ant kryžiaus, kad mums suteiktų nemirtingumą ir amžiną garbę. Šitoks yra mūsų Karalius.

Tikrasis žmonijos istorijos posūkis įvyko tuomet, kai Jėzus buvo nukryžiuotas ir po trijų dienų kėlėsi iš numirusiųjų. Ant kryžiaus buvo nugalėta blogio karalystė ir prasidėjo Kristaus karalystės era. Tai yra svarbiausia Evangelijos žinia.

Svarbiausia pergalė pasiekta ant kryžiaus, tačiau jau pirmieji Jėzaus sekėjai suprato, kad šią pergalę galima praktiškai įgyvendinti tik patiems einant kryžiaus keliu. Jėzus net įspėjo: „Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: ʽTarnas ne didesnis už šeimininką!ʼ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jn 15, 20).

Apaštalas Paulius ir kiti ankstyvųjų amžių autoriai nuolat pabrėždavo, kad kentėjimai, patiriami dėl tikėjimo į Jėzų, yra tikri ženklai, kad priklausome Dievo karalystei. Dar reikėtų pridurti: esame ne tik pašaukti į Dievo karalystę, bet ir pakviesti būti jos statytojais.

Fiziškai Kristaus karalystė gali atrodyti labai silpna, pažeidžiama, net visiškai bejėgė, tačiau tai jėga, pakeitusi pasaulį, ir ta jėga yra mumyse, jei tik ištikimai stovime po Kristaus Karaliaus vėliava.
Branginkime Kristaus karalystės „konstituciją“ – Šventąjį Raštą ir šv. Mišias – mūsų Karaliaus auką bei puotą, kurioje esame maitinami jo Kūnu ir Krauju.

 

Kardinolas Sigitas Tamkevičius