Kraunasi...

Jėzus kentėjo dėl mūsų

Patvirtinus Jėzaus Kristaus dieviškumą teiginiu, kad jis yra Dievo Sūnus ir lygus Tėvui, Nikėjos Tikėjimo Išpažinimas netikėtai nukrypsta į jo kančią ir mirtį.

Pažymėtina, kad Tikėjimo Išpažinimas nieko nekalba apie Jėzaus asmeninį ir viešąjį gyvenimą. Nekreipiama dėmesio į jo stebuklus, pranašystes ir įžvalgų mokymą apie Dievą ir žmogų.

Paskutinė Jėzaus žemiškojo gyvenimo diena išreiškiama žodžiais: „Valdant Poncijui Pilotui, jis dėl mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus, nukankintas ir palaidotas“.

Ankstesniame Tikėjimo Išpažinimo sakinyje paskelbta: „Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus“. Kad įsisąmonintume šį dalyką, Tikėjimo Išpažinimas pradedamas trumpu pasakojimu apie kančią, primenančią mums, jog Jėzus kentėjo ne dėl savęs, bet „dėl mūsų“. Toks nenuodėmingas, kaip jis, neturėjo būti nukryžiuotas, kad save išgelbėtų. Jam nereikėjo išgelbėjimo. Mes esame nuodėmingi, kiekvienas apimtas nevilties priklauso nuo Išganytojo.

Paminėdamas Romos gubernatorių Poncijų Pilotą, Tikėjimo Išpažinimas aiškiai nustato Jėzaus kančią ir mirtį žmonijos istorijoje. Čia nenagrinėsime kokios nors filosofinės teorijos, kad tai galėtų įvykti bet kada ir bet kur. Pilotas buvo Judėjos gubernatorius Palestinoje apie 30 m. po Kristaus. Tai patvirtina, kad gali būti sukurta šventvagiška istorija. Taigi, šis Romos pareigūnas Palestinoje skyrė mirties bausmę Jėzui, žydų tautos nariui.

Romos teisme nukryžiavimas buvo sunkiausia mirties bausmės forma. Ji buvo tokia žeminanti, kad negalėjo būti taikoma Romos piliečiams. Ji skirta vergams, plėšikams ir banditams. Jėzus išpranašavo sau šį mirties būdą, sakydamas: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Be abejo, nukryžiavimas buvo sunkiausia kančios forma, vedanti į mirtį.

Kentėti reiškia ištverti tam tikrą sužalojimą. Kadangi žmogus yra dvasia materialiame kūne, jis gali kentėti savo siela ir kūnu. Taigi, kai Jėzus iškentėjo atmetimą, pajuoką, Judo išdavystę, plakimą, vainikavimą erškėčiais, jis kentėjo savo siela ir kūnu. Jis galėjo tai patirti, nes prisiimdamas žmogiškąją prigimtį, jis prisiėmė visus šiuos žmogui įprastus trūkumus, tokius, kaip badas, troškulys, nuovargis ir bet koks fizinis smurtas. Kadangi Jėzus savo siela buvo tiesiog Dievas, jis neturėjo mūsų sielos ydų – nuodėmės ar neišmanymo.

„Kentėti“ daugeliui yra blogas žodis. Verčiau neišgirstume šio žodžio. Nemėgstame galvoti, ką jis reiškia. Ir bet kokiu įmanomu būdu tikrovėje jo vengiame. Netgi Tikėjimo Išpažinimas paprastai pasako apie Jėzų: „Jis kentėjo“.

Pagrindinis skirtumas tarp Jėzaus ir mūsų kentėjimo – kad jis tai laisvai pasirinko ir priėmė. Laisvai priėmęs savo žmogiškąją prigimtį, Jėzus priėmė viską, kas iš to seka, išskyrus nuodėmę. Mes esame silpni žmonės, negalime kontroliuoti gamtos jėgų. Taigi, mes kenčiame, nes negalime kontroliuoti mus supančio pasaulio. Jėzaus situacija buvo kita. Savo dieviškumo dėka jis žinojo viską. Savo dieviškąja galia galėjo apsisaugoti nuo bet kokios grėsmės. Atkreipkite dėmesį, ką jis pasakė Getsemanėje: „Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?!“ (Mt 26, 53)

Mes patys galėtume paklausti, kodėl Jėzus kentėjo. Atsakymas – dėl mūsų. Dėl pirmosios Adomo nuodėmės buvome atskirti nuo gyvenimo malonės, pašalinti iš dangaus ir pasmerkti mirti. Pats Jėzus prisiėmė tai sau, kad mus atpirktų ir ant mūsų išlietų Dievo malonę. Jis buvo paslaptingo Dievo plano dalis, paslėpto nuo amžių, kad tai būtų atlikta per Kristaus, „skausmų vyro“ (Iz 53, 3), kančią ir mirtį.

 

 

Kenneth Baker, S.J. „Jesus suffered for our sake“

 

Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) rektoratas

 

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2020-03-20

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt