Janusz Korczak. Kaip mylėti vaiką? (fragmentas)


a- A+

Lenkų pedagogo, gydytojo ir rašytojo Januszo Korczako knyga „Jak kochac dziecko“ („Kaip mylėti vaiką“) pasaulį išvydo Varšuvoje 1919 metais. Parašyta Pirmojo pasaulinio karo metu, žygio palapinėje, pertraukėlėse tarp rūpinimosi sužeistais ir mirštančiais kareiviais, ji ir šiandien nenustoja jaudinusi žmonių širdis ir protus. Kaip ir pati J. Korczako ir jo vaikų istorija.

Joks gydytojas nepakeis jūsų pačių jautraus mąstymo“*

Noriu, kad suprastumėte, kad jokia knyga, joks gydytojas nepakeis jūsų pačių jautraus mąstymo, jūsų pačių atidaus stebėjimo (…). Liepti kam nors, kad duotų tau konkrečių minčių, yra tas pats, kas ir įpareigoti svetimą moterį pagimdyti tau vaiką. Yra minčių, kurias pačiam tenka skausmingai gimdyti, todėl jos vertingiausios. Jos lemia, ar tu, motin, duosi jam krūtį ar tešmenį, ar auklėsi jį kaip žmogus ar patelė, ar vadovausi jam, ar tempsi prievarta už pavadžio, ar jį tik mažą glamonėsi, tomis glamonėmis papildydama šykščias ir nemielas vyro glamones; o vėliau, kai šiek tiek paūgės, paliksi be priežiūros ar įsigeisi jį engti.

Tu sakai: „Mano kūdikis“

Kada, jei ne nėštumo metu, turi didžiausią teisę taip sakyti? Mažos kaip persiko kauliukas širdies plakimas yra tavo pulso aidas. Tavo kvėpavimas ir jam duoda deguonies. Bendras yra tavo ir tavo kūdikio kraujas, ir nė vienas kraujo lašas dar nežino, kam atiteks – tau ar jam, o gal nutekės kaip pastojimo ir gimdymo paslapties duoklė. Duonos kąsnis – tai medžiaga jo kojoms, kurios lakstys, odai, kuri jį dengs, akims, kurios žiūrės, smegenims, kuriose įsižiebs mintys, rankoms, kurias į tave ties, šypsniui, kuriuo pašauks – mama.

Tu sakai: „Mano kūdikis“

Ne, tai bendras kūdikis, motinos ir tėvo, senelių ir prosenelių. Kažkieno pirmtakuose miegojęs tolimas „aš“, sutrūnijusio, seniai užmiršto karsto balsas staiga prabyla tavo kūdikyje (…). Vaikas yra pergamentas, tankiai prirašytas smulkių hieroglifų, kurių tik dalį pajėgsi perskaityti, o kai kuriuos sugebėsi ištrinti arba tik nubraukti, pagaliau užpildyti savo turiniu.

Tu sakai: „Jis privalo… Noriu, kad jis…“

Drugelis virš putotos gyvenimo srovės. Kaip stabilizuoti, o ne apsunkinti polėkį, grūdinti, o ne varginti sparnus? Taigi savo pavyzdžiu, pagalba, patarimu ir žodžiu.

Nedėkingas?

Ar žemė dėkinga saulei, kad šviečia? Ar medis dėkingas sėklai, kad iš jos išaugo? Ar lakštingala suokia motinai, kad ją krūtine šildė? Ar atiduodi vaikui, ką paėmei iš tėvų, ar tik skolini, kad atsiimtum, šykščiai užsirašydama ir apskaičiuodama procentus?

Ar sveikas?

Dar keista, kad jis jau ne ji pati. Dar neseniai, sudvejintame gyvenime, nuogąstis dėl vaiko buvo dalis baimės dėl savęs. Taip labai troško, kad jau baigtųsi, taip labai norėjo, kad ši akimirka jau būtų praėjusi. Galvojo, kad išsilaisvins iš rūpesčių ir baimės. O dabar?

Sveikas, tai kodėl verkia? Kodėl liesas, blogai čiulpia, nemiega, per daug miega? Kodėl jo tokia didelė galvutė, kojytės suriestos, sugniaužti kumšteliai, raudona odelė, balti spuogučiai ant nosies? Kodėl žvairuoja, žagsi, nusičiaudėjo, springsta, užkimo?

Ar protingas?

Jei motina iš pradžių klausia su nerimu, tai netrukus reikalaus (…). Užuot stebėjusi, užuot pažinusi ir supratusi, ima pirmą pasitaikiusį „sėkmingą vaiką“ ir kelia reikalavimus savam: štai pavyzdys, į kurį turi būti panašus.

Geras ir (ar) tobulas vaikas

Saugokitės, kad nesumaišytumėte gero su patogiu (…). Mandagus, paklusnus, geras, patogus, bet net nepagalvojama, kad bus bevalis, bejėgis, nepraktiškas.

Skausmingas netikėtumas, su kuriuo susiduria jauna motina, yra vaiko riksmas. Ji žinojo, kad vaikai verkia, bet galvodama apie savąjį pražiūrėjo: laukė tik nuostabių šypsenų. Įspės jo poreikius, auklės protingai, naujoviškai, patyrusiam gydytojui vadovaujant. Jos kūdikis neturi verkti.

Kai staiga…

Despotiškas vaiko klyksmas, kuris kažko nori, kažkuo skundžiasi, reikalauja pagalbos, o ji nesupranta. Būk pasirengusi! Šis pirmas riksmas prie naktinės lemputės šviesos yra sudvejinto gyvenimo kovos paskelbimas: vienas brandus gyvenimas priverstas nusileisti, atsisakyti, aukotis, gintis; kitas – naujas, jaunas, kuris užkariauja savo teises sau.

Šiandien neskundi jo; jis nesupranta, kenčia. Tačiau išmuš valanda, kai ateityje pasakysi: „ir aš jaučiu, ir aš kenčiu“.

Neatsisakyk tų naktų“

Neatsisakyk tų naktų. Jos duoda tai, ko neduos knyga, niekieno patarimas. Nes čia vertinga ne tik žinios, bet ir gilus dvasinis perversmas, kuris neleidžia grįžti į bevaisius apmąstymus – „kas galėjo būti, kas privalo būti, kas būtų gera, jeigu…“, bet moko gyventi tomis sąlygomis, kurios yra. Tomis naktimis gali gimti stebuklingas sąjungininkas – vaiko angelas sargas – motiniškos širdies intuicija, aiškiaregystė, susidedanti iš tyrėjo valios, akylios minties, neaptemdytų jausmų.

Nėra nurodymo, kuris…“

Galbūt ir aš sudaryčiau mielą patarimų ir nurodymų lobynėlį. Tačiau įsitikinau, kad nėra nurodymo, kurio nekritiškas požiūris neprivestų prie absurdo.

Kiekvienas prieš tapdamas suagusiu“

Napoleonas sirgo mėšlungiu, Bismarkas buvo rachitikas, o kiekvienas pranašas ir nusikaltėlis, didvyris ar išdavikas, didysis ir mažasis, atletas ir sudžiūvėlis, prieš tapdamas suaugusiu žmogumi, neginčijamai buvo kūdikis. Jeigu norime tirti minties, jausmų ir siekių amebas tol, kol jos išsivystė, diferencijavosi ir susiformavo, turime kreiptis į jį.

Kaip astronomas bučiuoja žvaigždę…“

O, aš bučiuoju tuos vaikus žvilgsniu, mintimis tarsi klausdamas, kas esate, nuostabi paslaptie, ką nešate. Bučiuoju valios pastangomis: kuo galiu jums padėti? Bučiuoju juos taip, kaip astronomas bučiuoja žvaigždę, kuri buvo, yra ir bus. Tas bučinys turi užimti lygiavertę vietą tarp mokslininko ekstazės ir nuolankios maldos, tačiau tas, kas ieškodamas laisvės spūstyje prarado Dievą, jo žavesio nepajus.

Dievas davė, Dievas paėmė“

Karšta, protinga, rami motinos meilė kūdikiui turi duoti jam teisę į priešlaikinę mirtį – baigti gyvenimo ciklą ne šešiasdešimt kartų Žemei apsisukus aplink Saulę, o sulaukus vieno ar tik trejų pavasarių. Žiaurus reikalavimas tiems, kurie nenori išgyventi gimdymo sunkumų ir turėti išlaidų daugiau negu vieną ar du kartus. „Dievas davė, Dievas paėmė“, – sako liaudis gamtininkė, kuri žino, kad ne kiekvienas grūdas subrandina varpą, ne kiekvienas paukščiukas sugeba gyventi, ne iš kiekvieno stiebelio išauga medis.

Bijodami, kad mirtis neišplėštų kūdikio, išplėšiame jį iš gyvenimo. Nenorėdami, kad numirtų, neleidžiame gyventi. Patys išauklėti demoralizuojamai laukti to, kas bus, nuolatos skubame į pilną stebuklų ateitį. Tingūs, nenorime ieškoti grožio šiandienoje, kad pasirengtume tinkamai sutikti rytojaus rytą: rytojus pats turi atnešti įkvėpimą. Kas, jei ne laukimo isterija, yra tas: „Kad jau vaikščiotų, kalbėtų“.

Kuo vaiko šiandiena blogesnė negu rytojus? Jei kalbama apie darbą, rytojus bus sunkesnis. Kai pagaliau ateina rytojus, laukiame naujo, nes principinė pažiūra – vaikas ne yra, o bus, ne žino, o žinos, ne gali, o tik galės – verčia nuolat laukti.

Taigi viską leisti?“

Taigi viską leisti? Niekada, nes iš nuobodžiaujančio vergo padarysime nuobodulio kamuojamą tironą. Drausdami, šiaip ar taip, grūdiname valią bent stabdymo ar atsisakymo kryptimi, skatiname išradingumą veikti ankštoje erdvėje, ugdome mokėjimą tapti nekontroliuojamam, žadiname kritiškumą (…). Leisdami „viską“, žiūrėkime, kad tenkindami užgaidas neužgniaužtume norų. Ten susilpniname valią, čią ją užnuodijame.

Suaugusieji nėra protingi“

Suaugusieji nėra protingi; jie nemoka naudotis laisve, kurią turi. Tokie laimingi, viską gali nupirkti,viskas jiems leidžiama, ir visados dėl ko nors pyksta, dėl bet ko šaukia.

Suaugusieji ne viską žino: dažnai atsako, kad tik atsikratytų, arba juokais, arba taip, kaip negali suprasti; vienas sako taip, kitas kitaip, ir nežinia kas sako teisybę.

Mokytojas, kuris ne liepia, o moko“

Vaiko siela yra tokia pat komplikuota kaip ir mūsų ir yra pilna prieštaravimų. Mokytojas, kuris, užuot vertęs, išlaisvina, kuris ne tempia, bet kelia, ne spaudžia, bet formuoja, ne liepia, bet moko, ne reikalauja, bet klausia, kartu su vaiku išgyvens daugybę įkvepiančių akimirkų ir turės daug galimybių stebėti, per ašarų šydą, kovą tarp gėrio ir blogio jėgų jo širdyje ir pamatyti, kaip laimės šviesos angelas.

Veriasi pasaulis pilnas liūdnų faktų“

Vaikas gali būti baisiai vienišas savo kančioje. Greta nedaugelio vaikų, kurie gyvena nuolatinėje džiaugsmo ir linksminimosi būsenoje, tarsi pasakoje, yra daug tų, kuriems nuo pat ankstyviausių dienų pasaulis veriasi pilnas liūdnų faktų ir šiurkščių frazių (…). Vaikas yra veikiamas to, ką jis mato ir girdi namuose. Jis kalba jį supančios aplinkos kalba ir imituoja jos gestus, seka jos pavyzdžiais. Mes niekada nesutiksime visiškai gryno vaiko – kiekvienas iš jų turi didensnių ar mažesnių ydų.

Vaikas dažnai atkreipia mūsų dėmesį tik tada, kai mus sutrukdo, ir mes atsimename tik tuos atvejus. Mes nepastebime jo, kai jis tylus, rimtas ir susikoncentravęs. Mes ignoruojame tuos mistinius momentus, kai jis kalbasi su savimi, su pasauliu ir Dievu.

Studijuoti tam, kad žinotum?

Aš turiu tyrėjo, o ne išradėjo protą. Studijuoti tam, kad žinotum? Ne. Studijuoti, kad žinotum daugiau? Ne. Manau, studijuoti reikia tam, kad galėtum užduoti vis daugiau ir daugiau klausimų.

 

* Ištraukos iš knygos J. Korčakas. Pedagoginiai raštai (Kaunas, Šviesa 1997). Iš lenkų kalbos vertė: V. Baronas, V. Brazauskienė, M. Mikalajūnas, L. Rasimavičienė. Skyrelius „Mokytojas, kuris ne liepia, o moko“„Veriasi pasaulis pilnas liūdnų faktų“ – Zigmas Vitkus. 

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-09-22


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt