Bažnyčios istorija


Prireikė beveik tūkstančio metų, kol krikščionybė pasiekė Šiaurės Europos žemes. Jogailai ir Vytautui priklauso garbė ne tiek krikščionybės įvedimo Lietuvoje 1387 m., kiek jos išplėtimo ir paskelbimo „valstybės“ tikyba. Tad, plintant Kristaus mokslui, Lietuvos krikšto metais buvo įkurta Vilniaus arkivyskupija – t.y. 1387-aisiais. Tuometinė Vilniaus vyskupija apėmė beveik visą Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritoriją ir rytuose siekė Vitebską, Gomelį, o pietuose – Lietuvos Brastą, tad taip jau lėmė, kad Zarasų dekanatas priklausė Vilniaus vyskupijai, o pastaroji 1415 m. buvo priskirta Gniezno arkivyskupijai. XVI a. viduryje Vilniaus vyskupijoje buvo virš 205 parapinių bažnyčių, XVII-XVIII a. vyskupijos riboms rytuose sumažėjus veikė 26, o XIX a. pradžioje – 22 dekanatai.

Vilniaus vyskupijos mažėjimą lėmė istoriniai faktai, kad 1636 m. įsteigus Smolensko vyskupiją, jai atiteko Vilniaus vyskupijos rytinės sritys. Vėliau didelę įtaką turėjo XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žlugimas, kada per pirmąjį Lietuvos ir Lenkijos padalijimą Vilniaus vyskupija prarado Vitebsko, Minsko ir kitas rytines vaivadijas. 1795 m. Vilniaus vyskupija buvo visiškai sunaikinta padalijus Lietuvą ir Lenkiją trečiąjį kartą, tačiau netrukus vėl atkurta, žinoma dar labiau sumažėjusi.

Carinės Rusijos okupacijos metais Zarasų apskrityje, kuri buvo gerokai didesnė negu vėliau XX a. pradžioje Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo 2 dekanatai – Zarasų ir Obelių. 1849 m. pertvarkant Carinės Rusijos imperijoje esančių vyskupijų ribas, nuo Vilniaus vyskupijos buvo atskirti 8 dekanatai – Zarasų, Panevėžio, Kauno, Utenos, Ukmergės, Obelių, Kuršo ir Žiemgalos – su 93 parapijomis. Popiežius Pijus IX šiuos dekanatus prijungė prie Žemaičių vyskupijos.

Žemaičių vyskupija įkurta 1417 m. Prijungus prie šios vyskupijos Zarasų, Obelių ir kitus dekanatus, Žemaičių seniūnijos valdos gerokai išsiplėtė. 1860 m. šioje vyskupijoje gyvavo net 306 parapijos.

Prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo svarstoma, kaip tinkamai pertvarkyti Lietuvos bažnytinę teritoriją, kad jos vadovavimas būtų pačių lietuvių rankose. Žemaičių vyskupija buvo panaikinta, o vietoje jos įkurtos dvi – Telšių ir Panevėžio vyskupijos, taip pat įsteigta Lietuvos arkivyskupijos metropolija Kaune. Pirmuoju Panevėžio vyskupu išrinktas Kauno metropolitinės bažnyčios kanauninkas prof. Kazimieras Paltarokas. Tad remiantis istoriniais šaltiniais, Lietuvoje įkūrus savarankišką bažnytinę provinciją, 1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI apaštališkąja konstitucija „Lituanorum gente“ Zarasų ir dar devynis dekanatus priskyrė prie Panevėžio vyskupijos. Nepriklausomos Lietuvos metais sumažėjus Zarasų apskričiai per pusę, šioje liko tik Zarasų dekanatas.

Šiandien Panevėžio vyskupija yra Lietuvos šiaurinėje dalyje, tarp Kauno ir Vilniaus arkivyskupijų bei Kaišiadorių vyskupijos, ribojasi su Latvijos respublikos pasieniu, ji suskirstyta į 9 dekanatus – Anykščių, Biržų, Kupiškio, Panevėžio, Panevėžio-Krekenavos, Pasvalio, Rokiškio, Utenos, Zarasų; 111 parapijų, kuriose dirba 77 kunigai. Panevėžio vyskupijos Katedra ir vyskupo sostas yra taip pat pačiame Panevėžio mieste. Nuo 2016 m. Panevėžio vyskupu paskirtas ordinaras Linas Vodopjanovas OFM, taip pat tarnauja vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.

Dekanatas yra vyskupijos dalis, kuria rūpinasi kunigas – dekanas. Tokioms pareigoms jį paskiria tos vyskupijos vyskupas. Dekanas yra atsakingas už veikiančias bažnyčias dekanato ribose bei jose dirbančius dvasininkus. Taip pat jis pavaldus ir vyskupijos vyskupui, nuolat teikia jam informaciją apie bažnyčių būklę ir dvasininkijos veiklą, o taip pat suteikia grįžtamąją vyskupijos informaciją dekanato kunigams, globoja ir rūpinasi altaristų, vikarų bei diakonų veikla. Nuo 2017 m. Zarasų dekanatui vadovauja kunigas Vydas Juškėnas.

Zarasų dekanatas ribojasi su Utenos, Rokiškio, Ignalinos dekanatais, o šiaurės rytinė pusė – su Latvijos respublika. Visame dekanate gyvena apie 15 000 praktikuojančių katalikų, dirba 7 dvasininkai, 2 vienuoliai. Zarasų dekanate yra 1 rektoratas – Baltriškių ir 10 parapijų: Antalieptės, Antazavės, Avilių, Degučių, Dusetų, Imbrado, Salako, Švedriškės, Vajasiškio, Zarasų.

Iš jų išskiriamos Degučių ir Suvieko koplyčios, kurios yra aptarnaujamos kitų parapijų dvasininkų: Degučių koplyčią aptarnauja Zarasų parapijos dvasininkai, o Suvieko – Antazavės parapija. Baltriškių parapija 2007 m. buvo panaikinta, o jos buvusi teritorija priskirta Zarasų parapijai, joje dirba Tiberiados broliai, kurie rūpinasi ir aptarnauja aplinkinių kaimų parapijiečius.

Dekanate yra garsios dvi šventos vietos – tai Šaltupės koplytėlė (Zarasų parapija) ir Švenčiausios Mergelės Marijos apsireiškimo vieta prie Ilgio ežero (Imbrado parapija). Ten taip pat pastatyta koplytėlė.

 

Kada pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia Zarasuose, nėra tikslių žinių. Manoma, kad ji atsirado įkūrus gyvenamąją vietovę ar dvarą, kadangi 1596 m. Vilniaus vyskupijos akte Zarasai įvardinti kaip vietovė, kituose šaltiniuose 1508 m. minima bažnyčia, bet vėlgi, tiksli įkūrimo data išlieka nežinoma.

XV a. Zarasų ežero Didžiojoje saloje buvęs basųjų karmelitų vienuolynas ir prieš 1508 m. statyta bažnyčia. Vienuolynas apie 1530 m. sunyko, kadangi vienuoliai labai sunkiai vertėsi ir išsikėlė į Antalieptę, o saloje buvusi bažnyčia perkelta į ežero krantą, kur ir pradėjo kurtis Zarasų miestelis. Manoma, kad Vilniaus vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių giminės rūpesčiu ir lėšomis, bažnyčia buvo perkelta į dabartinės bažnyčios vietą. Tad Zarasų parapija įsteigta ir patvirtinta 1536 m. Istoriniuose šaltiniuose randama, kad 1631 m. Vilniaus vyskupijos valdų inventoriuje Zarasų parapija priklauso Salako vaitijai – 4 mylių ilgio ir 3 mylių pločio.

Antroji bažnyčia buvo pastatyta 1610 m. Lenkijos ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Žygimanto Vazos rūpesčiu. Deja, dėl karų ši bažnyčia buvo sudeginta ir 1674 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. 1702 m. trečioji bažnyčia taip pat sudegė su visu bažnyčios archyvu. Vyskupas M.

Valančius rašė, kad sudegusios bažnyčios vietoje klebonas pastatęs bjaurią pastogę prie šašiejaus ir apmėtė ją pačvarkėmis; jos bemaž nedengė nuo lietaus. Manoma, kad tai ketvirtoji bažnyčia. Neturtingi Zarasų parapijiečiai naujos, gražios bažnyčios neįstengė pastatyti savo suaukotomis lėšomis.

Vyskupo M. Valančiaus vizitacijos metu 1837 m. buvo rašoma, kad Zarasų parapija ribojasi su Smalvomis, Salaku, Dusetomis ir Obeliais, o parapija 6 mylių ilgio ir 1,5 pločio. Caro valdymo metais parapijos ribos dar labiau sumažėjo, liko tik 3 mylios ilgio ir 2 mylios pločio, tai maždaug 328 m2.

1838 m. buvo parengtas naujos bažnyčios planas ir jos statybų sąmata, tačiau valdininkų atmestas. 1842 m. pradėta ruoštis mūrinės bažnyčios statybai, kuri dar ilgus metus nebuvo pradėta. 1851 m. pastatyta laikina medinė penktoji bažnyčia, o tik 1862 m. iškilo šeštoji nauja mūrinė Zarasų bažnyčia, deja po 35 metų griūvančią bažnyčią reikėjo perstatyti.

Galiausiai, 1906 m. vyskupas G. Cirtautas dabartinę Zarasų bažnyčią konsekravo ir suteikė jai Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulą.

Šiandien Zarasų parapija (įskaitant Degučius ir Baltriškes) ribojasi su Smalvų, Salako, Antalieptės, Dusetų, Avilių, Imbrado, Degučių ir Baltriškių parapijomis ir užima maždaug 300 m2 ploto.

Zarasų bažnyčia10 yra balto tinkuoto mūro, stačiakampio plano. Neobarokinė išorėje, o viduje turinti klasicizmui būdingų formų. Bažnyčioje įrengti trys altoriai su dirbtinio marmuro kolonomis, laužytais ir gausiai ornamentuotais architravais ir jų antstatais.

Didžiajame altoriuje parapijos vertybė – nuo seno garsus ir stebuklingas Dievo Motinos su Vaikeliu paveikslas. Kaip teigia, JE Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas – „Dabartinė nuostabi Zarasų Dievo Motina pavaizduota senosios Kelrodės ikonografijos principais, kaire ranka švč. M. Marija laiko Jėzulį, o dešiniąja rodo į Jį ir kviečia Jį sekti, daryti visa, ką tik Jis liepia (plg., Jn 2,5)“. Manoma, kad nutapytas XVII a. pradžioje, tokią prielaidą daro paveikslo aptaiso apačioje esantis lotyniškas įrašas: „Po švč. Mergelės Gimdymo 1610 metų liepos 1 dieną visą Vilniaus miestą, pilį ir šventus pastatus naikindama tu, viską praryjanti liepsna, mane, nupieštą ant sienos, aukščiausiojo Dievo liepimu nepalytėtą palik, kad liudyčiau būsimosioms kartoms“.

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2016-09-21


Visos teisės saugomos © 2021 www.zarasuparapija.lt