Bažnyčios istorija


1387–1795 m. Zarasai  buvo Vilniaus vyskupijos valdose. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Zarasų ežero Didžiojoje saloje iki XV a. buvo įsikūręs katalikų vienuolynas ir pastatyta bažnyčia. Susisiekimui su sala buvo nutiestas ilgas tiltas. Ežero krante priešais salą buvo įsikūrusi nedidelė gyvenvietė. 1530 m. vienuolynas saloje buvo panaikintas ir perkeltas į Antalieptę. Vietos gyventojai neteko ir bažnyčios, tad Vilniaus vyskupas Jonas (kilęs iš Lietuvos kunigaikščių giminės) 1530 m. pastatė naują bažnyčią Zarasuose, dabartinės bažnyčios vietoje ir įkūrė parapiją. Zarasų parapijos ribos galutinai suformuotos XVII a.

1610 m. Lenkijos ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Zigmantas Vaza pastatė naują bažnyčią, kuri per 1654 – 1667 metų karus sudegė. 1674 m. bažnyčia buvo atstatyta, o 1675 m. ją konsekravo Vilniaus vyskupas. 1702 m. sudegė klebonija su bažnyčios archyvu. Nuo 1777 m. minima parapijinė mokykla. 1829 m. žiniomis, prie jos stovėjo koplyčia, varpinė ir klebonija. Sena medinė bažnyčia buvo begriūvanti, todėl 1837 m. buvo leista Upytės apskrities matininkui Fiodorovui sudaryti naujos bažnyčios projektą ir sąmatą. Caras jo vardu pavadinto apskrities miesto (Zarasai 1836–1918 m. oficialiai vadinti Novoaleksandrovsku) bažnyčios statybai leido skirti paskolą. 1840 m. paimta 4000, 1843 m. – 6000 rb. Iš bažnyčiai skirtų statybinių medžiagų klebonas Aleksandras Stanevičius pastatė malūną ir alaus daryklą. Išmūrijus bažnyčios pamatus ir 3 sienas iki langų, 1844 m. darbai sustojo, nes pritrūko lėšų.

1838 m. senoji bažnyčia buvo labai blogos būklės, iškilo pavojus, kad ji gali visiškai sugriūti. 1842 m. bažnyčios pastatas buvo nugriautas.

Kadangi naujos bažnyčios statyba sustojo, parapijiečiai nebeturėjo kur melstis, tad 1845 m. pastatyta laikina stoginė pamaldoms. Ji buvo neišvaizdi, nepanaši į bažnyčią ir labai nepatiko vyskupui Motiejui Valančiui, tad jis įsakė ją nugriauti ir pastatyti kitą laikiną bažnyčią, kurią 1851 m. pastatė kun. Viktoras Rusteika. 1852 m. ji buvo pašventinta.

Kun. Mykolui Skorupskiui 1862 m. užbaigus bažnyčios statybą, po keleto metų, bažnyčios pastato sienos vėl pradėjo skilti, atsirado didžiuliai plyšiai.

Manoma, jog 1878 m. klebonas kun. Pranas Staškauskas bažnyčią perstatė: buvo dedami bažnyčiai nauji akmeniniai pamatai, suskilusios sienos suveržtos storomis geležinėmis štangomis, atsiradę plyšiai užtaisyti, bokštai daugelyje vietų geležimis suvarstyti, kadangi dabartinė bažnyčia iš esmės skiriasi dydžiu ir architektūra nuo ankstesnės. 1906 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Gasparas Cirtautas ir suteikė jai Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulą.

Bažnyčios pastatas neobarokinis, stačiakampio plano (38×24 m), dvibokštis, trinavis. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Viduje įrengti trys altoriai. Didžiajame altoriuje pakabintas „Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu“ paveikslas (Valstybės saugomas dailės paminklas) su kaustyto metalo aptaisais ir Radvilo herbu juose. Manoma, kad šis paveikslas buvo atgabentas iš Vilniaus ir čia patalpintas tam, kad ilgiems amžiams primintų stebuklingą paveikslo išgelbėjimą nuo didžiulio gaisro, siautusio Vilniaus pilyje ir mieste 1610 m. Spėjama, kad šis paveikslas Vilniuje buvo atsiradęs dar Vytauto Didžiojo laikais.

Zarasų bažnyčioje yra dar du vietinės reikšmės dailės paminklai: XIX a. medinė, raiški, liaudies meistro „Šv. Jono Nepomuko“ skulptūra ir ornamentuotas kryžius bažnyčios šventoriaus vartuose. Geležinis kryžius nukaltas XIX a. nežinomo autoriaus. Kryžius – saulutės formos, priderintas prie romantiško bažnyčios stiliaus.

 

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2016-09-21


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt