1854 m. gruodžio 8 d. palaimintasis popiežius Pijus IX iškilmingai (ex cathedra) paskelbė Švč. Mergelės Mari­jos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Tai reiškia, jog aukš­čiausiasis Bažnyčios autoritetas minėtąją tiesą patvirtino kaip Dievo apreikštą ir įpareigojančią visų katalikų sąži­nes. Dogmos paskelbimo dokumente – bulėje Ineffabilis Deus atrandame tokius žodžius: Švenčiausioji Mergelė Ma­rija nuo pirmos prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone ir privilegija dėl žmonijos Atpirkėjo Jėzaus Kristaus nuopelnų buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir nė kiek jos nesutepta.

Kaip matome – ši Dievo Motinos privilegija – t. y. tas ypatingo šventumo spindesys, kuriuo Marija buvo ap­dovanota nuo pirmosios prasidėjimo akimirkos, atsirado grynai iš Kristaus – Ji buvo dėl savo Sūnaus nuopelnų kilniausiu būdu atpirkta.

Ikonografijoje Marija Nekaltai Pradėtoji dažnai vaizduojama užmynusi žalčio galvą, t. y. kaip triumfuo­janti prieš blogį, prieš nuodėmę. Iš tiesų, minėtieji pa­veikslai mums liudija gilią teologinę tiesą, jog Nekaltasis Prasidėjimas – tai Dievo malonės triumfas, pergalė prieš nuodėmę (visų pirma prieš gimtąją nuodėmę ir dėl to prieš visas kitas nuodėmes). Pasaulinio garso mariologas Rene Laurentin teigia: svarstydami apie Nekaltąjį Prasidė­jimą, visų pirma turime pabrėžti, jog šiuo atveju viskas gaunama dovanai iš Dievo pusės. Juk Mergelė Marija yra apdovanojama ypatinga privilegija dar neatlikusi jokio nuopelningo veiksmo. Taip pat turime pabrėžti, jog Ne­kaltasis Prasidėjimas yra Dievo malonės slėpinys – tai yra dieviškosios meilės slėpinys, o dieviškoji meilė priešingai nei žmogiška, nepriklauso nuo savo objekto, bet jį kuria. Tokiu būdu nuodėmės suteptame pasaulyje Dievas suku­ria naują žmogų, išsiskiriantį iš kitų – tokį, kuriame Jis galės apsigyventi, visiškai nesikompromituodamas su nuo­dėme. Tas naujasis žmogus – Švč. Mergelė Marija. O jos Nekaltasis Prasidėjimas – Dievo malonės pergalė prieš nuodėmę.

Tokiu atveju, kyla klausimas, ar, būdami tikrai pa­maldūs Švč. Mergelei Marijai, galime tikėtis, jog Dievo malonė anksčiau ar vėliau triumfuos mūsų asmenyse? At­sakymas aiškus ir paprastas – taip. Dvasingumo istorija liudija, jog daugelis turėjusių ypatingą pamaldumą Švč. Mergelei Marijai pasiekė stebėtinų šventumo aukštumų. Pavyzdžiu gali būti popiežius Jonas Paulius II, kurio diena prasidėdavo nuo rožinio maldos ir kurio mėgstamiausia malda buvo rožinis; kitas pavyzdys būtų tėvas Pijus iš Pietrelčinos – yra teigiama, jog buvo pasižadėjęs kasdien sukal­bėti visą rožinį ne mažiau kaip penkis kartus. Jis dažnai sakydavo: „Eikite pas Švenčiausiąją Mergelę, padarykite, kad ją visi mylėtų. Visada kalbėkite rožinį. Kalbėkite jį gerai. Kalbėkite jį taip dažnai, kiek tiktai galite”. Šv. Cho­se Marija Escriva – jo įkurtame judėjime Opus Dei svarbią vietą užima pasiaukojimas Švč. Mergelei Marijai ir rožinio malda. Lietuvoje taip pat turime įvairių pavyzdžių – šv. Kazimieras, pal. Jurgis Matulaitis, kard. Vincentas Slad­kevičius (amžininkai teigia, jog be privalomų brevijoriaus maldų, jis sukalbėdavęs visas tris rožinio dalis). Be abejo šį sąrašą galima butų tęsti ir tęsti, ko gero, nerastume nė vie­no šventojo, kuris nebūtų pamaldus Švč. Mergelei Mari­jai.

Įdomu pastebėti, jog popiežiai – Pijus IX, Leonas XIII, Pijus X, Pijus XI, Pijus XII – karštai kvietė žmones prie rožinio maldos. Yra teigiama, jog epocha nuo Pijaus IX iki Pijaus XII buvo išskirtinai marijinė, šioje epochoje buvo choraliai šlovinama Švč. Mergelė Marija. Matome nuostabius rezultatus – Pijus X tapo šventuoju, Pijus IX – palaimintuoju, ne taip seniai buvo patvirtintos Pijaus XII herojiškos dorybės. Ar tai nėra Dievo malonės pergalė?

Manau, šios iškilmės proga tiktų prisiminti nors dalies šventųjų mintis apie pamaldumą Švč. Mergelei Ma­rijai. Tos mintys, nors ir nėra tiesiogiai susijusios su Ne­kaltojo Prasidėjimo Iškilme, yra kupinos optimizmo ir liudija apie Dievo malonės pergalę.

„Vienas Sveika Marija yra vertas daugiau nei visas pasaulis“ (šv. Alfonsas Marija Liguori).

„Sveika Marija – dangiška rasa, permerkianti žemę, t. y. sielą, kad ji savo laiku duotų vaisių. Siela, kuri nėra drėkinama šios maldos – tos dangiškosios rasos – tokia siela neatneša vaisiaus, želdo tik erškėčius ir usnis ir yra netoli pasmerkimo“ (šv. Liudvikas Montforietis).

Pabaigai norėčiau pasakyti, jog paskelbus Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, suklestėjo tiek mariologijos mokslas, tiek marijinis pamaldumas. Dogmos paskelbimas tapo pra­džia naujosios epochos, kurią pagrįstai galime vadinti marijine (ji buvo iki Pijaus XII mirties).

Tegul šios Iškilmės šventimas, šios nuostabios tiesos prisiminimas ir šiais laikais duoda bent kiek panašių vaisių.

 

Be gimtosios nuodėmės pradėtoji Marija,

melski už mus, kurie šaukiamės tavo pagalbos!