Gruodžio 7 d. minimas Šv. Ambraziejus


a- A+

Šv. Ambraziejus (339-397), vyskupas ir bažnyčios mokytojas, minimas gruodžio 7 d. Bitininkų globėjas.

Žymusis Milano vyskupas Ambraziejus (gr. „nemirtingas“) kilimo buvo prancūzas – gimė apie 339 metus Tryre (Triere), kuris tais laikais priklausė Galijai. Jo tėvas ten ėjo imperijos administratoriaus pareigas. Tačiau Galijoje Ambraziejus gyveno neilgai. Mirus tėvui labai greitai kartu su motina ir dviem broliais persikėlė į Romą.

Sostinėje Ambraziejus studijavo teisę ir retoriką. Tapo advokatu, o paskui pretoriumi. Užėmęs šį postą, jis 374 metais atvyko į Milaną užkirsti kelią neramumams, kurie tais laikais dažnai lydėdavo triukšmingus vyskupų rinkimus. Tuo metu Milane kaip tik buvo rūpinamasi paskirti neseniai mirusio vyskupo įpėdinį.

Ambraziejus tada buvo tik katechumenas, t.y. dar nebuvo pakrikštytas, todėl nesitikėjo būti išrinktu į vyskupo vietą. Pasinaudodamas savo kaip aukšto imperijos valdininko autoritetu, jis turėjo įsikišti ir numalšinti porą jau bekylančių maištų, o tai padarė išmintingai, ramiai ir ryžtingai, kad nenoromis į miesto pirmojo krikščionio postą iškėlė pats save.

Po kelių audringų disputų, kuriuos puikiai suvaldė pretorius katechumenas Ambraziejus, stojus atokvėpio valandėlei, vienas dar gerai kalbėti nemokantis vaikas ėmė šaukti: „Ambraziejus vyskupas! Ambraziejus vyskupas!“ Tai žinoma, buvo neįprastas įvykis, kurį visi suprato kaip ženklą iš dangaus, ir tarsi aidas ėmė kartoti: „Ambraziejus vyskupas! Ambraziejus vyskupas!“ Ir taip tas vargšas pretorius, veltui teisindamasis, jog yra nevertas tokio posto ir jam nepasirengęs, tą pačią akimirką (374 m. gruodžio 7 d.) buvo priverstas prisiimti miesto aukščiausias bažnytines pareigas.

Jis skubiai buvo pakrikštytas ir konsekruotas vyskupu, o po to strimgalviais puolė mokytis visko apie krikščionių tikėjimą, nes šioje srityje  iš tiesų mažai ką išmanė. Jis išstudijavo Šventąjį Raštą, Bažnyčios tėvų ir mokytojų raštus bei sugebėjo taip išprusti ir tiek įsigilinti, kad po mirties, kartu su didžiuoju Augustinu iš Tagastės, kuriam padėjo atsisakyti tuščio bei lengvabūdiško gyvenimo ir kurį pats pakrikštijo, nusipelnė būti laikomas vienu labiausiai apsišvietusių Bažnyčios žmonių, mokytojų.

Tačiau Ambraziejus sužibėjo labiau kaip apdairus ir išmintingas bendruomenės vadovas, o ne kaip teologas. Jis buvo puikus pamokslininkas, turėjo dovaną Dievo žodį iki smulkmenų išgvildenti pavyzdiniuose, bet mielai paprastuose pamoksluose.

Jis buvo ir gailestingas žmogus. Tapęs vyskupu savo nemažą paveldėtą turtą padovanojo vargšams, o krikščionių bendruomenes įpareigojo suteikti pagalbą vestgotų ordų puolimų 378 metais aukoms. Jis ypač rinko pinigus belaisviams išpirkti, liepė netgi išlydyti auksines ir sidabrines bažnyčių taures bei tą metalą panaudoti kaip išpirką.

Mėgo liturgijas, t.y. maldas, giesmes bei bendruomenines religines apeigas, ir iškėlė jų katechetinę ir ugdomąją vertę. Jis ir pats sukūrė keletą himnų (vienas iš jų yra himnas „Te Deum“, kurį 1549 m. į lietuvių kalbą išvertė M. Mažvydas), kurie dar ir dabar giedami Milano vyskupijos naudojamoje Šv. Ambraziejaus liturgijoje bei į Vakarų apeigas įvedė pakaitinį psalmių giedojimą.

Ambraziejus mirė 397 metais balandžio 4 d. (pasitinkant šventąją Velykų naktį) brandaus amžiaus. Jį apverkė visi krikščionys, laikę jį beveik antruoju popiežiumi – toks didelis buvo jo moralinis autoritetas ir toks šventas jo gyvenimas. Šv. Ambraziejus yra vienas iš 4 didžiųjų Bažnyčios tėvų (kartu su šv. Augustinu, šv. Jeronimu ir šv. Grigaliumi Didžiuoju).

 

Piero Lazzarin
Ištrauka iš knygos: Šventųjų knyga.

Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais.

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-12-06


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt