Gruodžio 6 d. minimas Šv. Mikalojus iš Miros


a- A+

Šv. Mikalojus iš Miros buvo vyskupas (IV a.), minimas gruodžio 6 d. Vaikų, jūreivių, keliautojų globėjas. Antrasis Vilniaus arkivyskupijos globėjas.

Šv. Mikalojus (iš hebrajų k. „kas yra toks, kaip Dievas?“) yra vienas labiausiai gerbiamų šventųjų tiek Rytuose, tiek ir Vakaruose. Jis garsus gerumu ir gailestingumu. Tikriausiai būtent šie jo bruožai paskatino žmonių vaizduotę, kuri Šv. Kalėdų naktį jam patikėjo „Kalėdų senelio“ vaidmenį. Tačiau ne visi žino, kad už šio gerojo dovanų nešėjo figūros slypi šventasis vyskupas Mikalojus iš Miros Sirijoje.

Mikalojus gimė apie trečiojo amžiaus pabaigą Pataros uostamiestyje Likijoje, kuris dabar yra Turkijos miestas. Apie jo gyvenimą patikimų žinių yra labai mažai. Apie 300 metus jis užėmė Miros vyskupo sostą, tačiau ne vainikuodamas savo valia pasirinktą bažnytinę karjerą, bet dėl likimo išdaigos. Sirijos vyskupai, norėdami Miros miestui išrinkti naują ganytoją, buvo sušaukę susirinkimą. Tačiau nebuvo kandidatų ir niekas netgi nepasiūlė ko nors konkretaus. Tada jie nusprendė pasikliauti Dievo valia ir nutarė, kad išrinks pirmąjį, kuris įžengs į bažnyčią ir vadinsis Mikalojumi. Taigi pirmasis tokiu vardu įžengė jis ir buvo išrinktas vyskupu. Kad į šį pasirinkimą buvo įsikišusi Šventoji Dvasia, Miros gyventojai pamatė tuoj pat, nes Mikalojus buvo šventas vyskupas: be galo energingas ir be galo gailestingas.

Jis padarė daug stebuklų, kad galėtų padėti nelaimės ištiktiems savo tikintiesiems ar norėdamas juo įtikinti grįžti prie išganingojo vienintelio ir tikro Dievo garbinimo.

Šventasis, daug nusipelnęs Miros vyskupas, mirė apie IV amžiaus vidurį, sulaukęs šešiasdešimt penkerių metų amžiaus. Legenda pasakoja: „Kai Viešpats šventajam leido suprasti, jog jau nori jį pasišaukti, šv. Mikalojus paprašė, kad atsiųstų savo angelus jo pasiimti. Palenkęs galvą, jis iš tiesų pamatė ateinančius angelus ir tada atidavė Dievui dvasią. Jis buvo palaidotas marmuriniame kape, iš kurio jo galvūgalyje ėmė trykšti aliejaus fontanas, o kojūgalyje – vandens srovė. Dar ir dabar iš šio šventojo kūno liejasi daugelį ligų išgydantis aliejus.“

Šventojo relikvijos ilsėjosi Miros katedroje, kol šešiasdešimt du kareiviai iš Bario, norėdami išgelbėti nuo įsiveržėlių turkų išniekinimo, jas pagrobė ir išgabeno į savo miestą, kur jos 1087 m. gegužės 9 d. su didele pagarba buvo perlaidotos katedroje, vėliau tapusioje pasauliniu jo kulto centru ir grandimi, siejančia su ortodoksiniu pasauliu, kuris ir dabar Mikalojų gerbia kaip savo šventąjį.

 

 

Piero Lazzarin
Ištrauka iš knygos: Šventųjų knyga.

Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais.

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-12-05


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt