Pranciškus Ksaveras (1506-1552) yra misionierių globėjas, minimas gruodžio 3 d.

Tai autentiškas visais amžiais Katalikų Bažnyčiai gyvybingumo teikusios misionieriškos dvasios įsikūnijimas.

Pranciškus Ksaveras buvo ispanas, kilęs iš Navaros regiono. Gimė 1506 metais. Jo tėvas buvo kilmingas, turėjo daktaro laipsnį (dėstė Bolonijos universitete), o motina – taip pat kilminga ir turtinga. Jau nuo vaikystės Pranciškaus likimas buvo nulemtas, t.y. jo laukė sėkmingos studijos ir kiek galima sėkmingesnė karjera. Kad išsipildytų tėvų planai, jaunasis Ksaveras turėjo žengti pirmąjį svarbų žingsnį – išvykti į Paryžių. Čia senas ir garsus universitetas teikė patį aukščiausią išsilavinimą bei geriausias rekomendacijas. Paryžiuje jis apsistojo Šv. Barboros kolegijoje. Čia jis sutiko svarbiausius savo gyvenimo žmones: Petrą Favrę, su kuriuo gyveno viename kambaryje, ir keistą, jau įmetėjusį, taip pat ispaną studentą Ignacą Lojolą. O sutikus juos, sudie karjerai! Ir iš tikrųjų, 1534 m. rugpjūčio 15 d. su šiais dviem draugais ir dar keturiais iš to paties molio drėbtais jaunuoliais davė įžadus piligriminei kelionei į Šventąją Žemę ir pasišventė neturtingam ir skaisčiam apaštaliniam gyvenimui. Tai buvo pirmieji narsiojo būrio, kuris vėliau pasivadins Jėzaus Draugija, nariai.

1536 metais, ketverius metus išbuvęs Dormans-Beauvis kolegijos rektoriumi, jis paliko Paryžių ir išvyko į Veneciją, vildamasis iš ten įsėsti į laivą, plaukiantį į Palestiną. Bet tai buvo neįmanoma jo planams įvykti dėl įvairių trukdžių. Vis dėlto Venecijoje jis buvo įšventintas kunigu ir aukojo pirmąsias Šv. Mišias. Vėliau Romoje su savo bičiuliu Ignacu dirbo prie Jėzaus Draugijos konstitucijų sudarymo bei prie jos baigiamųjų steigimo darbų.

Pranciškui buvo trisdešimt penkeri, kai jis buvo pasiustas į misiją Rytų Indijoje. Jis į šį kvietimą atsiliepė paprastai, pagal apaštalų dvasią: „Aš pasirengęs.“ Į misiją pasiėmė tik brevijorių ir rožinį. Jo kelionės tikslas buvo Goa regionas. Visu kelionės metu, kuris užtruko net du mėnesius, Pranciškus Ksaveras rūpinosi ligoniais laive.

Goa regione jis įkūrė generalinę būstinę. Kiek laiko čia rūpinosi miesto varguoliais: visada su rožiniu rankose jis ėjo iš vienos lūšnos į kitą, ilgiau užsibūdavo prie ligonių, eidavo ir į varganus raupsuotųjų būstus. Jis būrė vaikus, kuriuos mokė katekizmo pagrindų.

Tačiau Goa jam tapo per ankšta, jo misionieriška aistra širdį ginė dar toliau. Kaskart, kai tik galėdavo, jis sėsdavo į laivelį ir plaukdavo į po vandenyną išbarstytas žvejų saleles, norėdamas išžvalgyti Indijos vandenyno pakrantes: Travankoną, Košiną, Malaką, Ceiloną, Molukų salas… Visose jose skleidė Dievo žodį.

Draugai, baimindamiesi dėl jo gyvybės, slėpdavo nuo jo laivelius, bandydavo sukliudyti tas nuotykingas ir pavojingas keliones. Tada Pranciškus sakydavo: „Jeigu nerasiu kokios valties, plauksiu pats.“ O paskui dar pridurdavo: „Jeigu tose salose būtų aukso kasyklų, tai krikščionys į jas plūste plūstų. Tačiau sielos yra vertingesnės už auksą.“

Laiveliu pasiekusį Singapūrą, esantį kiek toliau nei už šimto kilometrų nuo Kinijos Kantono uosto, ir jau beveik lipantį į laivą paskutiniam kelionės jūra etapui, jį pakirto sunki liga. Mirė nuo plaučių uždegimo beveik visiškai vienas beauštant 1552 metų gruodžio 3-iosios rytui. Prieš jo mirtį jį lydėjęs kinas į rankas įspraudė degančią žvakę – simbolį tos šviesos, kurią bebaimis misionierius troško nešti į kiekvieną pasaulio šalį.

Pranciškus Ksaveras pirmiausia pasirūpino suburti ir išugdyti iš vietos gyventojų kilusius dvasininkus. Jis paliko negausių teologinių raštų bei didelės svarbos laiškų rinkinį. 1622 metais jį kanonizavo Grigalius XV, o 1927 metais Pijus XI jį paskelbė užsienio misijų globėju.

 

Piero Lazzarin
Ištrauka iš knygos: Šventųjų knyga.

Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais.