Kryžiaus Jonas (1542-1591), vienuolis ir bažnyčios mokytojas, minimas gruodžio 14 d.

Chuanas de Jepes Alvaresas (Juan de Yepes y Alvarez), jaunas ispanų valstietis, buvo smulkaus sudėjimo, žemaūgis, bet plačios kaktos ir be galo žėrinčių juodų akių. Išbandęs visokius amatus, bet taip niekam ir netikęs, jis įstojo į karmelitų noviciatą. Būtent jam (apie jį tėvai, neturtingi valstiečiai, galvojo, kad nėra vertas nė sudilusio skatiko) buvo lemta tapti didžiausiu krikščionių mistiku, puikiu poetu bei didžiu šventuoju Kryžiaus Jono vardu. Chuanas gimė 1542 metais Fontiveroje, netoli Avilos. Būdamas dvidešimties įstojo į karmelitų noviciatą, o vėliau baigė teologijos bei filosofijos studijas Salamankos universitete. Tačiau tarp karmelitų jis jautėsi vis prasčiau. Jų vienuolynuose viešpatavo atsipalaidavimo ir atsainumo dvasia, nuodijusi vienuolių gyvenimą ir atitolinusi juo nuo pradinio dvasingumo. Todėl vos įšventintas kunigu, jis buvo nutaręs tapti kartūzu, nes griežtas šių vienuolių gyvenimas jam atrodė tinkamesnis jo būdui, jį traukė dvasinis gyvenimas ir mistikos aukštumos.

Tuo kankinančių abejonių metu jam teko svarbiausia gyvenimo pažintis: jis susitiko su Terese Aviliete, nepaprasta, stipria ir nepriklausoma vienuole, kuri buvo pradėjusi karmeličių vienuolyno reformą, nes ir šie buvo pavergti atsainumo demono. Vienuolė norėjo reformuoti ir ordino vyrų vienuolynus. Abu jie iš karto puikiai sutarė (Teresei tuo metu buvo penkiasdešimt dveji, o Jonui – dvidešimt penkeri).

Po kiek laiko jaunasis karmelitas, pasivadinęs Kryžiaus Jonu, Duruelyje įkūrė pirmąjį reformuotų karmelitų vienuolyną ir taip pradėjo reformą, kuri vėliau apėmė visą ordiną ir kreipė jį griežčiausio asketizmo bei visiško atsižadėjimo keliu. Savo vienuoliams ji sakė: „Kad galėtumėte jausti viso ko skonį, nemėkite nieko. Kad galėtumėte turėti viską, nenorėkite turėti nieko. Kad būtumėte viskuo, norėkite būti niekuo. Kad žinotumėte viską, stenkitės nežinoti nieko.“ Dėl tokio gyvenimo griežtumo jis susilaukė stipraus pasipriešinimo, priešiškumo ir netgi aršaus šmeižto iš nuosaikiųjų karmelitų, kurie Teresę vadino „neramia moterimi ir klajokle“, o Kryžiaus Joną – „nepaklusniu, maištingu ir išpuikusiu vienuoliu“. Dėl to mažam uoliam vienuoliui teko kęsti Toledo vienuolyno kalėjimo šaltį: ten jis per kūno kankinystę ir „dvasios naktis“ pasiekė tą mistinę vienybę, kurią vėliau apdainavo ir atskleidė savo kūriniuose.

Išėjęs iš kalėjimo, jis intensyviai apaštalavo ir mokė; buvo Jaen bei Baeza kolegijų rektorius, o vėliau Grenados prioras. Įkūrė nemažai reformuotų vienuolynų ir buvo daugelio karmeličių dvasios vadovas. Šiam laikotarpiui priklauso keturi jo žymiausi kūriniai: „Kopimas į Karmelito kalną“ – tai pirmoji mistinės kelionės – išsilaisvinimo iš žemiškų troškimų laikantis krikščioniškųjų dorybių – stotelė; „Tamsioji naktis“ – tai Dievo šviesos nušvitimo akimirka; „Dvasios giesmė“ apdainuoja sielos ir Kristaus tuoktuves, kurios kūrinyje „Gyva meilės liepsna“ yra galutinai pašventintos ekstazėje.

Jis tapo tikras ir didis dvasinis mokytojas. Iš trumpų aforizmų, kuriuose jis sugebėjo apibendrinti naująjį vienuoliško gyvenimo idealą, įkvėpimo sėmėsi tūkstančiai, ne tik karmelitų, pašvęstųjų sielų. Viename jų jis sakė: „Nedaryk tokio dalyko ar netark tokio žodžio, kokio nedarytų ir nesakytų Kristus, jeigu atsidurtų tokioje padėtyje, kokioje esi tu, ir būtų tokio pat amžiaus bei sveikatos kaip ir tu.“ „Neprašyk nieko kita, kaip tik kryžiaus ir dar be paguodos, nes tai yra tobula.“ „Atsižadėk savo troškimų ir rasi tai, ko trokšta tavo širdis.“ O paskui meldėsi taip: „Viešpatie, neprašau nieko kito, kaip tik kentėti su Tavimi. Ir kad būčiau niekinamas ir laikomas niekuo.“ Viešpats jo žodžius priėmė už gryną pinigą. 1591 metais netekęs visų pareigų ir nuliūdęs dėl aplinkinių nesupratimo, Kryžiaus Jonas pasitraukė į Ubedą, kur jį į lovą paguldė stiprus vienos kojos periostitas (antkaulio uždegimas). Jis turėjo iškęsti keletą operacijų, kurios buvo tikra kankinystė. Ir vis dėlto mirštantis ir siaubingų skausmų kamuojamas mažasis – didysis brolis vienuolis dar turėjo drąsos pasakyti: „Tai niekis, verta, kad taip būtų.“ Jis mirė 1591 m. gruodžio 14 d. 1726 metais buvo kanonizuotas, o 1926-aisiais paskelbtas Bažnyčios mokytoju.

 

Piero Lazzarin
Ištrauka iš knygos: Šventųjų knyga.

Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais.