Siekti šventumo – pirmasis ir pagrindinis tikslas šiame gyvenime. Šventumo siekimas – tai noras išvysti Dievą. Aš tam gimiau. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad paprastam mirtingajam pasiekti šventumo neįmanoma, kita vertus, žinome, kiek daug neįmanomų dalykų yra pasiekęs žmogus.

Mano šventumas atveria vartus į Dangų, į laimingą amžinybę. Šventumas yra sąlyga išvysti Dievą. Ir dar žinau, kad be Dievo pagalbos šventumo nepasieksiu. Dievo malonė atveria galimybę būti šventai. Dievo malonė mus įkvepia siekti šventumo. Ji padeda kovoti su silpnybėmis. Dievo malonė mane įkvepia pasirinkti teisingai.

Šventumas niekada neatrodys ranka pasiekiamas, atvirkščiai, su kiekvienu žingsniu į priekį atrodo, kad tolsta nuo manęs ir mano pasiekti rezultatai menki. Bet įkvepia Šventoji Dvasia. Siekiu šventumo, kai mano valia sutampa su Dievo valia. Kai renkuosi pagal Dievo planą. Galutinis Dievo planas, kad aš sugrįžčiau pas Jį. Dievas nepalieka mūsų vienų, kai siekiame šventumo – Jis duoda daug kelrodžių. Ir Šventasis Raštas, Katalikų Bažnyčios mokymas, sakramentai. Dažna išpažintis ir Šv. Komunija nutyrina sielą ir veda ją į šventumą. Atnešdama prie klausyklos langelio net ir menkiausias silpnybes einu šventumo link. Pripažindama vertybes, puoselėdama dorybes tiesiu kelią link laimingos amžinybės. Mane skatina Dievo meilė. Dievo meilė veda į šventumą.

Dievas tyliai kalba mano sielai stiprinti tikėjimą, tikėjimą Juo kas beatsitiktų. Tikėjimas, kad šventumo link veda Dievas, man suteikia viltį šventumą pasiekti. Tikėjimas, kad aš pakviesta tapti šventa, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Atsiklaupiu melstis. Tai pagarbinimas, tai pagalbos prašymas. Prašau pagalbos tapti šventa. Dievas žengia priekyje. Jis rodo kryptį.

Ruošiantis Pirmajai šventajai Komunijai klausiama: „Kam gyvename ant žemės? Gyvename ant žemės tam, kad įvykdydami Dievo valią nueitume į dangų.“ Dangui reikia mano šventumo, Dangui reikia manęs, Dievui reikia manęs. Jis mirė dėl manęs ant kryžiaus. Nuodėmė nukryžiuota. Ji nebeturi man galios, jeigu aš einu su Viešpačiu, jeigu suklydusi ieškau Jo žvilgsnio.

Mano gyvenimui žemėje suformuluotas tikslas – mažais žingsneliais eiti pas Dievą. Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, kol būsiu pakviesta su Dievu susitikti. Jeigu aš krypstu į šventumą, tai artėju link Dievo. Toliau klausiama: „Ką turime daryti, kad įvykdytume Dievo valią? Kad įvykdytume Dievo valią turime Dievą tikėti, laikytis jo įsakymų, eiti sakramentų ir melstis.“ Šventumo siekiu tik tikėdama į Dievą. Be Dievo šventumas tuščias žodis. Be Dievo aš nepripildytas indas. Manyje negyvena Šventoji Dvasia, kuri skatina laikytis įsakymų, priimti Šventąją Komuniją, melstis.

Kviečiu Šventąją Dvasią apsigyventi manyje, kad Ji kurtų iš mano apvalkalo Dievui patinkančią asmenybę, sielą, kuri susivienijusi su Dievo valia. Siekiant šventumo aš turėsiu atsisakyti savo tiesų, savęs, kurios žodis paskutinis – pirmutinį ir paskutinį žodį palieku Dievui. Siekimas šventumo yra meilės Dievui išraiška. Ar aš galiu šioje žemėje pajusti, kad einu link šventumo? Galiu nesuprasti, kad einu geru keliu, bet galiu jausti, kaip kaskart labiau myliu Dievą, patikėdama Jam viską, ką jaučiu, mąstau, išgyvenu, ko netenku arba atrandu. Kaskart vis labiau mylėdama Dievą aš matau pokyčius savo gyvenime ir savyje. Tai jaučiu po kiekvienos išpažinties – aš keičiuosi. Dėl Dievo aš prisipažįstu klydusi. Prisipažįstu klydusi dėl Dievo meilės.

Šventumo siekiu pamažu – kuriu save vis iš naujo, iš naujo, vis save dailinu su Dievo pagalba. Svarbu nepasilikti vidury kelio. Sunkiausiomis, nusivylimo valandomis kreiptis į Dievą. Dėl Jėzaus Kristaus aukos aš galiu siekti šventumo – Jis nugalėjo nuodėmę ir dabar padeda kovoti su mano silpnybėmis. Mano nuolatinis žvilgsnis į kryžių artina prie Dievo ir prie šventumo. Nuo kryžiaus Jėzus Kristus padovanojo galimybę siekti šventumo. Viešpats padovanojo Dangų, dabar man belieka pačiai pasistengti. Jėzaus kryžius turi ne prislėgti, o prikelti – čia gimė viltis. Dievo pagalba atėjo nuo kryžiaus, neturėčiau jo bijoti. Čia aš galiu atsinaujinti. Čia aš galiu apsispręsti siekti šventumo. Pasirinkdama Jėzaus kryžių kartu renkuosi šventumą. Renkuosi šventumo siekti. Pasirinkimas yra tarp kryžiaus ir jo neigimo. Pasirinkimas tarp šventumo ir ribotumo. Šventumas peržengia žmogiškumo ribas. Su Dievo pagalba pasiekiu neįmanoma.

Geriau atsiklaupti prieš Dievą negu prieš nuodėmę. Prieš nuodėmę aš klūpau dažnai. O nuodėmė sumenkina mano sielą norėdama, kad Dievas jos nebeatpažintų. Bet Dievas atpažįsta paklydėlę, praradusią kryptį. Aš esu kviečiama keistis, atsiliepti į Dievo kvietimą. Kiekvieną kartą, kai atsiliepiu į Dievo kvietimą, aš suku šventumo keliu.

Šventumas yra slėpinys, jis neišsemiamas, jis atsiskleidžia tik jį išgyvenus asmeniškai. Per visą nugyventą gyvenimą mes taip ir nesuprasime kiek pasiekėme šventumo prasme. Tai skatina mus siekti ir siekti toliau, kol siela įgis ramybę. Sielos ramybė pasako, kad esame Dievo kelyje. Mūsų sielos sukurtos siekti tokių aukštumų, kur gali nuvesti tik meilė Dievui ir Dievo meilė. Mane vis dar drasko abejonė, ar galiu pasiekti šventumą, tačiau klausti turėčiau ne to – ne ką padariau dėl šventumo, bet ką padariau iš meilės Dievui. Ar maža būdama aš ieškau didelės meilės.

Kai bus išsemtos visos galimybės, kai peržengsiu to kas neįmanoma ribas, kai atsistosiu po Viešpaties kryžiumi ne mirti, o prisikelti, kada galėsiu atsiremti į savo tikėjimą ir pasakyti – Dieve, tave atradau, kada pasaulyje galėsiu įžvelgti nežemiškojo gyvenimo slėpinį, kada sau pasiliksiu tik Dievą – galiu pasakyti – siela apgaubta šventumo.

 

VIRGINIJA ADOMONYTĖ