Ketvirtasis Dekalogo įsakymas sako: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“ (Iš 20, 12). Tai įsakymas, kuris neturi įsakmaus draudimo kažko nedaryti, tačiau savyje talpina paraginimo nuotaiką. Taip pat tai vienintelis Dekalogo įsakymas, už kurio laikymąsi Dievas žada savo palaiminimą. Be to, svarbu pastebėti, kad nepaisant vyraujančios hebrajiškojo patriarchato mąstysenos, kur dėmesys skiriamas išskirtinai tėvo vaidmeniui ir apskirtai visam vyriškajam pradui, IV Dievo įsakyme tiek tėvas, tiek motina aptinkami tame pačiame lygmenyje ir raginama vienodai abu gerbi. Tai labai svarbi ir reikšminga senojo pasaulio visuomeninių santykių detalė. Šito, pavyzdžiui, nerastume Hamurabio kodekse, pagrindiniame Artimųjų Rytų teisyne, kurio atsiradimas datuojamas apie 1750 m. prieš Kr. ir jis laikomas vienu seniausių žinomų pasaulio teisynų ir geriausiai išlikusių rašytinių Mezopotamijos kultūros paminklų.

Pagrindinis IV Dekalogo įsakymo žodis yra „gerbk“ (hebrajiškai – kabbed), tačiau jis reiškia kur kas daugiau nei paklusnumą ar pagarbą bendrąja prasme. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad tas pats hebrajiškasis žodis kabbedyra vartojamas, kai kalbama apie Dievo garbinimą, taigi ši samprata įeina ir į dieviškojo garbinimo kulto bei religinio gyvenimo erdvę. Tai gerai pailiustruoja pranašo Malachijo žodžiai, kur sakoma: „Sūnus gerbia savo tėvą ir tarnas savo šeimininką. Taigi, jei esu tėvas, tai kur yra man priklausanti garbė?“ (Mal. 1, 6). Be to, IV įsakyme aptinkamas žodis „gerbk“ apima ir pareigą rūpintis savo senų tėvų išlaikymu, tai yra jų tinkama gerove senatvei atėjus. Tai buvo labai svarbu tokioje visuomenėje, kur senyvo amžiaus sulaukę žmonės nebegalėdavo patys savimi pasirūpinti, o tais laikais apie jokias socialines garantijas dar niekas nekalbėjo. Gerovės garantas visada būdavo stipri ir darni šeima. Prarasti šeimą reikšdavo didžiulę Dievo bausmę ir neretai toks žmogus, ypač moterys, atsidurdavo socialinio gyvenimo paribyje. Taip pat vaikų rūpestis būdavo ne vien tik pragyvenimui tėvams senatvėje būtini kasdieniai dalykai, tačiau jų reikalas būdavo ir tinkamas bei pagarbus savo tėvų palaidojimas. Tai taip pat labai svarbi pagarbos žmogui detalė, aptinkama hebrajiškame mentalitete.

 

Senasis Testamentas ir pagarba tėvams

Šventajame Rašte gausu vietų, kur kalbama apie vaikų pagarbą savo tėvams. Štai kaip Išėjimo knygoje kietai ir griežtai kalbama apie baigtį žmogaus, kuris negerbia savo tėvų. Čia sakoma: „Kas užgauna tėvą ar motiną, bus nubaustas mirtimi. (…) Kas keikia tėvą ir motiną, bus nubaustas mirtimi” (Iš. 21, 15.17). Pranašas Ezekielis skundžiasi nederamais papročiais Jeruzalės mieste, nes, kaip jis sako apie Jeruzalę – „tavyje tėvas ir motina niekinami“ (Ez. 22, 7). Patarlių knygoje sakoma: „Yra tokių, kurie keikia tėvus ir neneša palaimos savo motinoms“ (Pat. 30, 11). Toliau tame pačiame skyriuje nusakoma lemtis taip besielgiančių žmonių: „Akis, kuri tyčiojasi iš savo tėvo ir niekina savo seną motiną, bus slėnio kranklių iškapota ir erelio jauniklių sulesta“ (Pat. 30, 17). Arba smerktinas tas, „kas apiplėšia tėvą ir motiną ir sako: „Tai ne nuodėmė!“ (Pat. 28, 24). Ir dar: „Kas blogai elgiasi su savo tėvu ar išvaro motiną, yra gėdingas vaikas ir negarbė“ (Pat. 19, 26). Kitoje vietoje vėl perspėjantys žodžiai: „Kas keikia savo tėvą ir motiną, jo lempa užges visiškoje tamsoje“ (Pat. 20, 20). Galiausiai toje pačioje Patarlių knygoje raginama: „Klausyk tėvo, iš kurio tu gimei, ir neniekink motinos, kai ji pasens“ (Pat. 23, 22).

Kieti ir prakeiksmu paženklinti žodžiai aptinkami Pakartoto Įstatymo knygoje: „Prakeiktas, kas užgauna savo tėvą ir motiną!“ (Įst. 27, 15). Kur kas švelniau nurodoma Kunigų knygoje: „Kiekvienas gerbs savo motiną ir tėvą” (Kun. 19, 3). Tačiau Siracido knygoje aptinkama vieta turėtų būti laikoma bene pačiu geriausiu bibliniu tekstu, kuris labai aiškiai pateikia IV Dievo įsakymo komentarą. Čia sakoma: „Juk Viešpats pagerbia tėvą per jo vaikus ir patvirtina motinos teises į jos sūnus. Kas gerbia savo tėvą, atsilygina už nuodėmes; kas gerbia savo motiną, kraunasi lobį. Kas gerbia savo tėvą, džiaugsis savo vaikais, ir kai melsis, bus išklausytas. Kas gerbia tėvą, ilgai gyvens; paklūsta Viešpačiui, kas neša paguodą savo motinai. Kas pagarbiai bijo Viešpaties, gerbia savo tėvą ir tarnauja tėvams kaip šeimininkams. Gerbk savo tėvą žodžiu ir darbu, kad ateitų tau jo palaiminimas; nes tėvo palaiminimas stiprina vaikų namus, o motinos prakeiksmas išgriauna jų pamatus. Neieškok sau garbės, nuplėšdamas garbę savo tėvui, nes tėvo gėda nėra tau jokia garbė! Juk žmogui garbė, kai gerbia savo tėvą, ir gėda vaikams negerbti savo motinos. Mano vaike, rūpinkis savo tėvu jo senatvėje, neužduok jam širdies per visą gyvenimą. Net jeigu jam ir protas susilpnėtų, būk jam kantrus; nepaniekink jo būdamas pilnas jėgų. Juk gerumas tėvui nebus užmirštas, – jis tarnaus tau kaip atnaša už nuodėmę – įleis išliekančią šaknį. Tavo nelaimės dieną jis bus prisimintas tavo naudai, – ištirps tarsi šalna šiltame ore tavo nuodėmės. Piktžodžiauja, kas savo tėvu nesirūpina, Viešpatį pykdo, kas savo motinai širdį užgauna“ (Sir. 3, 2–16).

 

Naujoji Sandora ir pagarba gimdytojams

Naujajame Testamente Jėzus taip pat rimtai žiūri į bet kokį nusižengimą IV Dekalogo įsakymui. Kai kurie žydai, veidmainystės vedami, skirdavo tam tikrą pinigų sumą, kaip auką Dievui, užuot laikęsi pareigos išlaikyti senus savo tėvus. Jėzus griežtai kritikuoja tokį elgesį sakydamas: „O kodėl jūs laužote Dievo įsakymą dėl savojo papročio?! Juk Dievas yra įsakęs: Gerbk savo tėvą ir motiną! – ir: Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta! O jūs sakote: Kas pasakė tėvui ar motinai: „Tebūnie dovana šventyklai, kuo turėčiau tave sušelpti“, – tas gali nepagerbti tėvo ir motinos. Taip jūs niekais verčiate Dievo paliepimą dėl savojo papročio. Veidmainiai!“ (Mt. 15, 3–7).

Apaštalas Paulius, kalbėdamas apie tėvų ir vaikų santykį laiške Efeziečiams sako: „Jūs, vaikai, klausykite savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Gerbk savo tėvą ir motiną – tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje“ (Ef. 6, 1–3).

Akivaizdu, kad Biblijoje sutinkamos eilutės, kuriose raginama gerbti tėvą ir motiną, lieka nepakitusios per ištisas Dievo tautos kartas, nes būtent šeimoje žmogus apkritai yra pajėgus suvokti, kas yra pagarba pačia savo giliausiai prasme, ir padeda iš pagarbos tėvams santykio pereiti artimo meilės įsakymo link. Šito vėlgi neišvengiamai kiekvienas išmoksta šeimos aplinkoje.

 

Pagarba už šeimos namų durų

Priesakas gerbti savo tėvą ir motina, akivaizdu, yra tik ledkalnio viršūnė, nes čia slepiasi kur kas didesnis ratas žmonių, kuriems mes privalome rodyti pagarbą. Šeimos supratimas šioje vietoje, natūralu, turi būti praplėstas iš tėvo ir motinos erdvės ir privalo būti perkeltas į giminės ratą, į vyresniųjų ir kitų žmonių, kuriems turime būti dėkingi už perduotą patirtį, žinias, tikėjimą, saugumą, gerovę ir tai, kad mums padėjo tapti gerais žmonėmis, aplinką. Galiausiai visa tai persikelia į socialinę ir politinę erdvę, kurioje kiekvienas esame kviečiami per pagarbos ženklus prisidėti prie teisingos ir harmoningos visuomenės kūrimo, tad šitoje vietoje pagarbos rodymas turėtų būti skirtas mūsų mokytojams, viešosios tvarkos saugotojams, mūsų krašto saugumą užtikrinantiems žmonėms, dvasininkams ir visiems, kurie rūpinasi mūsų krašto visuotine gerove. Gimtieji namai yra natūrali aplinka parengti žmogų visuomeniniam solidarumui ir atsakomybei. Šito niekas negali geriau už tėvus atlikti ar padaryti. Iš šeimos žmogus atsineša pagarbos kitam sampratą.

Pagarbos tėvui ir motinai įsakymas neišvengiamai išeina iš siauro šeimos rato ir primena žmogui, kad jis yra vienos ar kitos grupės, bendruomenės, tautos ar pasaulio dalis, galiausiai Dievo tautos dalis, kurioje pagarbos santykiai išlieka teisinga žmogiškųjų santykių kūrybos dalimi. Verta pasikartoti, kad šito pirmiausia kiekvienas žmogus išmoksta savo šeimoje, kurioje pagarba rodoma pirmiausia savo tėvams, seneliams ir vėliau persikelia į kitas tarpasmeninių santykių erdves. Tačiau šeima šitoje vietoje visada pasilieka aplinka, kurioje žmogus įgyja šaknis ir sparnus, reikalingus žmogaus gyvenime. Viena, kad neužmirštume, iš kur mes atėjome, kita – kur link mes keliaujame.

 

Kun. bažn. t. lic. Klemensas JARAMINAS

Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapija

 

Vienas iš svarbiausių įsakymų

Tai įsakymas su pažadu – „Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje” (Ef 5, 22–6, 7).

Pagarba tėvui ir motinai lietuvių šeimoje turi labai senas ir gilias tradicijas. Tai atsispindi lietuvių liaudies dainose, tautosakoje, istorikų darbuose. Motinos pavyzdžiu istorikai ir rašytojai nuo seno laikė Birutę, kunigaikščio Kęstučio žmoną ir kunigaikščio Vytauto motiną. Iš Birutės ir Kęstučio kildinama lietuviškoji kunigaikščių dinastija. Motinos ir tėvo teisė buvo įtvirtinta 1529 metais Lietuvos Statute.

Bendras darbas šeimoje, griežta valstietiška pedagogika ugdė meilę darbui, gerumą, jautrumą, pagarbą tėvams ir kitiems vyresniesiems. Nuo tėvų pavyzdžio, jų darbų priklausė, kokie užaugs vaikai, kokį pėdsaką jie paliks žemėje. Šeimoje įgyti doroviniai pagrindai prisidėjo prie vaikų gyvenimo sėkmės. Išleidžiant vaikus iš namų, svarbiausias priesakas buvo: „Vaikai, nepadarykite mums gėdos.“ Kad per ilgus socialinės priespaudos amžius lietuvių tauta neprarado gyvybingumo, sukūrė savitą kultūrą, išlaikė kalbą – tai didelis mūsų motinų ir tėvų nuopelnas. Šeima saugojo lietuvybę: kalbą, papročius, tradicijas, todėl šiandien mes ir išlikome kaip tauta su savo kalba ir savita kultūra. Prisiminkime Petro Rimšos skulptūrą „Vargo mokykla“. Motina verpia ir šalia prisiglaudusį vaiką moko skaityti iš maldaknygės. Lietuvė motina spaudos draudimo metais moko vaiką lietuviško žodžio, moko maldos. Ji perteikia svarbias Dievo dovanas – lietuviškumą ir tikėjimą. Šalia sėdintis vaikas iš motinos mokosi mylėti ir atleisti net ir tuomet, kai yra skriaudžiamas, mokosi daryti gera, būti teisingas ir ištikimas. Be šių motinos pamokų išėjusiam į gyvenimą žmogui trūksta gyvybiškai svarbių vertybių, be kurių jis blaškosi, klumpa ir negali pakilti suklydęs. „Mūsų kalbą, kuria prabočiai prieš 1000 metų kalbėjo, – rašė S. Daukantas, – ne raštai užlaikė, bet motinos, ant kurių kaulų jau seniai spindi saulė su žvaigždėmis.“

Pagarba tėvams tokia pat sena kaip ir žmonija. Tėvas, motina, vaikai, seneliai – tai šeima, paremta nesavanaudiška meile, mokėjimu atjausti, pagelbėti, dalintis ne tik visomis gėrybėmis, bet ir skausmu. Ne veltui Jungtinės Tautos 1994 metus paskelbė „Šeimos metais“. Popiežius Jonas Paulius II kvietė Bažnyčią prisijungti prie „Šeimos metų“ minėjimo, ragindamas šeimas apmąstyti savo misiją pasaulyje ir Bažnyčioje, burtis bendrai šeimos maldai. Šeimoje gauname pirmuosius pagarbos, meilės, tikėjimo pagrindus. „Namuose turi prasidėti tai, kas šviečia visai Tėvynei“ – šventi palaimintojo Adolfo Kolpingo žodžiai.

Lietuvoje kiekvienais metais pirmąjį gegužės sekmadienį švenčiame Motinos dieną, o birželio pirmą sekmadienį – Tėvo dieną. Apsilankydami Bažnyčioje ir dalyvaudami šv. Mišiose už gyvus ir mirusius tėvus ir motinas, pagerbsime juos. Tą dieną pasveikinkime motinas, tėvus, sugrįžkime į tėviškes, aplankykime mirusiųjų kapus. Prisiminkime senelius ir prosenelius, jų vardus ir vietas, kur gyveno. Seneliai – brangus ryšys tarp kartų. Jų patyrimas, išmintis sustiprina sąsajas tarp praeities ir dabarties.

Šio amžiaus antroji šimtmečio pusė mūsų tautai pažymėta skaudžiais praradimais – Lietuvos okupacija, tremtys, karas. Išdraskytos šeimos, sujaukti gyvenimai. Tėvai atskirti nuo vaikų, vyrai nuo žmonų, brolių, seserų. Nusitiesė tremties keliai per Uralo kalnus, Sibiro taigas, amžino įšalo žemę. Išblaškyti lietuviai pabėgėliai po Vakarų Europą, Amerikos, Australijos žemynus. Iš valstiečio atimta žemė – jo turtas ir dorovės sargas. Naikinamos dvasinės ir moralinės vertybės – didžiulė nelaimė mūsų kraštui, puoselėjusiam jas daugelį šimtmečių. Išvartyti kryžiai, per kapus ir piliakalnius nutiesti keliai. Niekieno žemė… „Kas tavo, tas ir mano…“ Tikėjimas niekinamas, tačiau lieka malda šeimoje – didysis sielų bendravimas, kurio negalėjo įveikti nei tūkstančių mylių atstumai, nei jokie žemės valdovai. Likę Lietuvoje tėvai, motinos, broliai ir seserys meldėsi už Šiaurėje šaldytus, badu marintus savo artimuosius, o esantys tremtyje, naikinami ir kūnu, ir dvasia – nepasidavė, meldėsi už likusius Tėvynėje. Meilė, pagarba ir per nuotolius buvo ta stiprybė, kuri jungė šeimas ir kurios neįveikė jokie gyvenimo sunkumai.

Didžiule pagarba motinai alsuoja lietuvių liaudies drožiniai. Pieta – tai Motina su nukankintu Sūnumi ant kelių ir perverta sielvarto kalavijais širdimi, simbolizuoja meilę ir primena lietuves motinas, netekusias karuose, sukilimuose, tremtyse savo vaikų. Su skausmo ir begalinio rūpesčio išraiška į mus žvelgia Rūpintojėlis.

Mes dabar gyvename taip pat neramiame ir audringame laikotarpyje. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės, tačiau dabartiniu sunkiu Lietuvai metu juntame didžiulę dvasinę ir moralinę žalą, padarytą ateistinio režimo metais. Sunkiai sugebame atskirti tikrąsias gyvenimo vertybes nuo laikinųjų. Savo gyvenimo negandas, sunkumus bandome paskandinti, tenkindamiesi žemais malonumais. Atitolę nuo Dievo, gyvenimo prasmę siejame su materialiniu gėrybių gausumu, pamiršdami arba visai nežinodami apie meilę ir pagarbą artimui. Kasdieninių rūpesčių sūkuryje nematome šalia vargstančio. Pačius brangiausius savo artimuosius įstumiame į vargą, beprasmes kančias, dvasinį nuopuolį. Mūsų tautos likimas mūsų pačių rankose. Tačiau tai, kad šiandien Lietuvoje daugiau kaip 6000 našlaičių, tėvų globos netekusių vaikų, daug ką pasako. Skaudu, kad didelius dvasinius ir moralinius įsipareigojimus tėvai pamiršta. Beglobių vaikų šauksmas pasiekia nedaugelio širdis. O juk į meilę esame pašaukti visi, tik ne visi norime dalytis meile ir pagarba su artimu.

Vydūnas rašė: „Meilė nereikalauja nieko sau, o tik dalina, ką ji turi.“ Tai matydami vaikai išmoksta mylėti, gerbti ir rūpintis ne tik savo artimaisiais. Rūpinimąsi savo šeima Vydūnas laiko svarbia žmogaus pareiga.

O kartais taip nedaug reikia. Dvasiškai nuskurdusiems dažnai ne tiek pinigų, o dėmesingo žvilgsnio, paguodos žodžio ir dvasinės šilumos labai reikia. Jei mumyse bus gyva pagarbos, meilės, tikėjimo liepsna, Dievas mus pakylės aukščiau kasdienybės, leisdamas protui suvokti prasmę ir surasti jėgų atsispirti ekonominėje suirutėje, pilkoje buities rūpesčių kasdienybėje.

„Gerbk savo tėvą ir motiną“ bus tušti žodžiai, jei nebūsime naudingi savo artimui: ar jis nestokoja duonos ar širdies šilumos, dėmesio, gero žodžio? Kiekvieną mūsų gyvenimo dieną teįpareigoja mus šis amžinasis meilės ir pagarbos įsakymas. Juk nuo pagarbos tėvams prasideda viskas, kas geriausia pasaulyje: tyra jaunuolių meilė ir pagarba vienas kitam, vyro meilė ir pagarba žmonai, vaikams, meilė Tėvynei.

Širdimi pajutę Dievo įsakymo „Gerbk savo tėvą ir motiną“ prasmę, suvoksime, kad kiekviena gyvenimo duota minutė yra džiaugsmas, nors tų minučių būna ir labai sunkių. „Sunkiosios minutės“ – mūsų išbandymas.

Gerbti savo tėvą ir motiną – pareiga, kurią atlikti yra mūsų gyvenimo prasmė. Laikydamiesi šio įsakymo, apsisaugosime nuo daugelio suklydimų, pajusime tėvišką Dievo globą. Jei atversime širdis tėvų meilei ir pagarbai, tada bus lengva žengti Dievo nurodyto įsakymo keliu. Gyvenimo pilnatvę pasieksime tada, kai mūsų kasdienis gyvenimas siesis su pagarba tėvui ir motinai, meile žmonėms.

Gyvendami kartu ir dalydamiesi ta pačia duona, bendrais namais, suraskime laiko pabūti su pačiais artimaisiais. Jei kiekvienas iš mūsų gerbs savo tėvą ir motiną, išsipildys Kristaus žodžiai, kad „Visi būtų viena“.

Gerbk savo tėvą ir motiną – šis Dievo įsakymas tebūna kelrodis mums visiems, besigrumiantiems su asmeninio gyvenimo, mūsų valstybės ir tautos atstatymo sunkumais.

 

Parengta pagal „Laiškai lietuviams“

Šaltinis: budas.lt