Pasaulio suteikiama ramybė momentinė – ji greitai praeina ir neleidžia pabėgti nuo nerimo. Dievo ramybė nutildo širdies sumaištį, minčių bėgimą, nutildo proto ir širdies kovą. Pasaulio ir nežemiškosios tikrovės susitikimą pasitinku su pagarba slėpiniui, paslėptame pačiame Dieve. Aš čia ir susitinku su Dievu ir Jo artumoje pajuntu ramybę.

Gyvenimas pilnas netikėtumų, ir dažnai gana nemalonių. Kad ir į kurią pusę nuo bėgčiau, vis susiduriu su sunkumais, netektimis, negeranoriškais žmonėmis. Bet vieną pusę, kurią galiu pasirinkti, aš ignoruoju. Kodėl aš nepasirenku bėgti į Dievo pusę? Pirmiausia todėl, kad Dievo nepažįstu. Juo nepasitikiu. Tačiau tada galiu pasakyti – aplankyk kūdikį Jėzų Betliejuje, nueik prie Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiaus. Pažiūrėk, kaip po Dievo apsilankymo ir prisikėlimo pasikeitė pasaulis. O aš ar pasikeičiau? Aš keičiuosi tiek, kiek atsiveriu Dievui. Aš keičiuosi tiek, kiek randu Dieve vilties ir Jo prisilietime ramybės. Kai stoviu Betliejuje prie ėdžiose gulinčio Viešpaties Jėzaus, suprantama, kad patiriu ramybę, tačiau kaip tą ramybę pajusti po kryžiumi. Jeigu nepajusiu ramybės po nukryžiuoto Viešpaties kryžiumi, nerasiu jos ir gyvenime, nerasiu jos niekur.

Viešpaties Jėzaus kryžiuje surasti ramybę – tai didelės tikėjimo brandos ženklas – kančioje rasti ramybę su Viešpačiu. Viešpaties kryžius yra akivaizdžiausia Dievo tikrovė, su juo ateina ramybė, nes buvo nugalėta nuodėmė. Nuodėmė – ne ramybės šaltinis. Kai tampu nuodėmės namais, prarandu ramybę, nes Dievui mano sieloje nebėra vietos, nebėra vietos ir Jo ramybei. Aš atsisakau Dievo dovanų, atsisakau Jį priimti, atsisakau pilnatvės, kurią patirti galiu tik būdama su Dievu. Apglėbta Dievo ramybės.

Netektys. Netektys, kada išslydo žemė iš po kojų ir sieloje atsivėrė tuštuma, tačiau ta tuštuma nėra lengva, ji prispaudė širdį nepakeliamu ir nepamirštamu skausmu. Tai nėra ta tuštuma, kuri išlaisvina, man atrodo, kad tai nėra naujas kelias, kviečiantis sugrįžti. Aš negaliu įsivaizduoti, kad į Dievo namus grįžtama po vieną, o aš štai dabar palikta žemėje, palikta nerimo kupina širdimi. Tokia ramybė, kaip ją suprantu savo žemišku suvokimu, čia nepadės. Aš kreipiuosi į Dievą Jo ramybės. Kad ir kaip sunkiai keliu širdį į Dievą, ieškoti vilties galiu tik Jame. Netekties skausmo numalšinti neįmanoma, bet su Dievo valia susitaikyti galime bent pabandyti. Ir kai ištariu tuos sunkiausius tą valandą žodžius: Dieve, tegul bus Tavo valia, atsiranda jėgų bent kiek sumažinti netekties skausmą ir jį priimti. O Dievo ramybė tada aplankys po ilgesnio laiko, kartais laukti tenka ilgai. Tiesa, po netekties niekada jau nebus kaip buvo, mano širdis bus pasikeitusi, tačiau taip norėčiau, kad joje atsirastų daugiau vietos Dievui, kad ji ilsėtųsi Jo ramybėje.

Šaukiuosi Dievo ramybės, nes be jos tapsiu pakeleiviu, neberandančiu namų. Šaukiuosi prisimindama Viešpaties kančią, prisimindama, kad kančios dalelės yra išdalytos ir pasklidusios po visą žmoniją. Nuo to netampa lengviau, tačiau aš dalinuosi ta pačia dalia, žemiškąja dalia. Kai netektis prispaudžia prie žemės, atima žmogiškąjį veidą, lieka siela, nukreipusi žvilgsnį į Dievą – ir aš susigrąžinu savo žmogiškąjį pavidalą. Jeigu nesuprasiu Viešpaties kryžiaus kančios prasmės, nepriimsiu Jo skaudžios tikrovės, Viešpats negalės manęs nuraminti. Nes be kryžiaus nėra prisikėlimo. O prisikėlimas atneša ramybę, nes išsipildė Viešpaties pažadas. Viešpats savo prisikėlimu nutiesė man kelią sugrįžti pas Jį. Ir pažinti Jo ramybę.

Pasaulis siūlo begalę galimybių, bet nė viena pasirinktoji nesuteikia galutinės ramybės. Aš vėl stojuosi ir einu, vėl ieškau vis naujų pasiūlymų, seku iliuzija, pasaulio pasaka, pasaulio sukurtomis istorijomis, kurios neturi nieko bendra su mano sielos realybe. Einu ir einu, vis prieinu naujas kryžkeles, renkuosi ir vėl renkuosi iš naujo. Ramybės čia mažai. O Dievas stovi netoliese su savo ramybe, bet aš užsiėmusi pasaulio teikiamais pasiūlymais. Pasaulis siūlo išradingai, tik aš nesugebu savo pasirinkimų derinti su Dievo valia. Jeigu pasirinkčiau Dievo valią, kartu pajusčiau ir ramybę, kuri veda į taiką su Dievu. Taikoje ir ramybė. Dievo taikoje – Dievo ramybė. Pasaulis nori pirmauti, pasaulis nori nugalėti, o aš pirmausiu ir nugalėsiu, pasirinkusi Dievą. Pasaulis kelia daug klausimų, ir aš pasiklystu savo abejonėse, netikrume. Pasaulis siūlo atsakymus ir jo atsakymai į klausimus yra skirtingi – aš sutrinku ir prarandu ramybę. Dievo tiesa yra Jo meilėje. Meilės įkvėpti atsakymai visada yra teisingi.

Savo vidinėje ne ramybėje aš ieškau Dievo žadėtos ramybės. Vidinė sumaištis stipriai išbalansuoja mane ir aš ieškau pagalbos. Susikaupiu ir nukreipiu žvilgsnį į Dievą, į Dievą, kuris nuramina mano širdies nerimą, ateina pas mane, kai tik į Jį pažvelgiu su viltimi. Pasimetusi savo vidiniame pasaulyje, neberandu išeities, nebematau Dievo nužymėtos krypties, pasiklystu savo mintyse. Vidinis chaosas. Nebus susiklausymo su savimi, neatrasiu ir harmoningo santykio su Dievu. Nebus tikro santykio su Dievu, nebus ir susiklausymo su savimi. Visa yra susiję. Bet kokio vidinio nusiteikimo būdama aš kreipiuosi į Dievą.

Mano artimas santykis su Dievu pažymi ir taiką su savimi ir aplinkiniais. Kai santykis su Dievu sustiprėja, širdis ima gyventi pagal dieviškuosius standartus, tada aš pajuntu ramybę. Ramybė, ateinanti iš Dievo, pakeičia gyvenimą. Ramybė, ateinanti iš Dievo, keičia ir požiūrį į Dievą, pagerina santykį su Juo. Toji ramybė išgrynina žvilgsnį į amžinybę, jos slėpinius. Suteikęs savąją ramybę, Dievas atskleidžia savo gerumą, rūpinimąsi, nori, kad aš nesiblaškydama priimčiau Dievo valią su giedru ramumu ir dėkingumu. Dievo ramybė, nusileidusi ant žemės, sklando virš visų mūsų gyvenimų.

 

Virginija Adomonytė