Negeisi (…) bet ko, kas priklauso tavo artimui (Iš 20, 17). Netrokši savo artimo namų ar jo lauko, ar jo vergo bei vergės, ar jo jaučio bei asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui (Įst 5, 21). (…) kur tavo lobis, ten ir tavo širdis (Mt 6, 21).

Dešimtasis Dievo įsakymas pratęsia ir papildo devintąjį įsakymą, susijusį su kūno geismais. Dešimtasis įsakymas draudžia geisti svetimo turto, nes iš to kyla septintuoju įsakymu draudžiama vagystė, plėšikavimas, sukčiavimas. Materialinės gėrybės mums būtinos. Be jų negalime nė vienos dienos praleisti, nes materialūs dalykai: tenkina mūsų kūno poreikius, teikia malonumo; teikia galimybę sušelpti artimą ir tuo parodyti jam meilę; sudaro sąlygas daugiau dėmesio skirti savo dvasios ugdymui. Jusliniai norai verčia mus geisti malonių dalykų, kurių neturime, pvz., valgyti, kai esame alkani, sušilti, kai esame sušalę. Savaime tokie norai geri, kas kita, kai jie būna nesaikingi ir verčia mus neteisėtai geisti to, kas svetima ir priklauso ne mums, o kitiems. Dešimtasis įsakymas primena, jog reikia išrauti pavydą iš savo širdies: „Iš vidaus, iš žmonių širdies išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“ (Mk 7,21–23).

Materialios gėrybės yra Dievo dovana, tačiau kartais žmogus ne dalijasi jomis su kitais, o pats tampa turto vergu. Tokiu atveju tos gėrybės ir jų teikiami malonumai patys tampa mūsų tikslu ir kliūtimi kelyje pas Dievą; skatina savimeilę ir egoizmą, svarbiausius daro mus ir mums malonius, patogius dalykus, paverčia juos mūsų stabais; stabdo mūsų dvasios augimą, atimdami dvasinę laisvę ir aptemdydami protą; nepatenkina mūsų gėrio troškimo, nes jie laikini, o mes – amžini; pagunda daug žada, bet visada apvilia.

Dešimtasis Dievo įsakymas draudžia gobšumą ir besaikį norą turėti žemiškų gėrybių; draudžia nežabotą godumą, kylantį iš nepasotinamos aistros turtams ir jų teikiamai galybei; pagaliau draudžia troškimą neteisingai elgtis ir taip padaryti žalos artimo žemiškoms gėrybėms. Šiam įsakymui nenusižengiama, jei artimui priklausančių dalykų trokštama įsigyti teisėtomis priemonėmis. Pavydas yra viena iš didžiųjų ydų. Tai liūdesys, kilęs dėl kito žmogaus turimo turto, ir besaikis troškimas – net ir neteisėtomis priemonėmis – jį pasisavinti. Kai iš pavydo trokštama artimui didelio blogio, padaroma sunki nuodėmė. Pavydas atmeta meilę, dažniausiai jis kyla iš puikybės, todėl kiekvienas krikščionis turi stengtis būti nusižeminęs ir trokšti kitam gero. Jėzus liepia savo mokiniams branginti Jį labiau už visus ir viską, ragina juos dėl Jo ir dėl Evangelijos atsižadėti „visos savo nuosavybės“ (Lk 14,33). Prieš pat savo kančią Jis kaip pavyzdį jiems nurodė vargšę Jeruzalės našlę, kuri iš savo neturto atidavė viską, ką turėjo pragyvenimui. Norint įeiti į Dangaus karalystę, būtina laikytis reikalavimo neprisirišti prie turtų. „Palaiminti, turintys vargdienio dvasią“ (Mt 5, 3). Jėzus giria vargdienių džiaugsmą, nes jų jau yra Dievo karalystė. Jėzus apgailestauja, kad turtuoliai savo paguodą randa turtų pertekliuje (Lk 6, 24).

„Išdidusis vaikosi žemiškos galybės, tuo tarpu turintis vargdienio dvasią ieško Dangaus karalystės. Tikros laimės troškimas išlaisvina žmogų iš besaikio prisirišimo prie šio pasaulio gėrybių, kad tą troškimą patenkintų Dievo regėjimas ir palaima. Kad krikščionys regėtų Dievą, jie privalo numarinti savo geismus ir, Dievo malonės padedami, nugalėti malonumų viliones. Mes žinome, kad dažnai žmogų užplūsta negeros mintys, pojūčiai, geismai. Tačiau tai yra tik pagunda, kadangi jie ne visada priklauso nuo mūsų, o nuodėme tai tampa tik su tuo sutikus laisva valia.“

Kun. Vytautas GRIGARAVIČIUS   
www.vievioparapija.eu

 

 

Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters,
negeisk svetimo turto

Evangelijoje sakoma, jog iš širdies išeina piktos mintys, žmogžudystės, svetimoterystės, paleistuvystės, vagystės, neteisingi liudijimai, piktžodžiavimai.

Žmogaus gyvenimą nulemia jo vidinis, dvasios pasaulis, jo pažinimas ir valia. Dėl vidaus pasaulio Dievas duoda net du įsakymus, liečiančius dorovę ir žemiškas gėrybes. Visa pirmiausia vyksta žmogaus dvasioje, o paskui – išorėje. Pirma mąstome, paskui kalbame, darome. Dievas, duodamas šiuos įsakymus, duoda teisingą kryptį žmogaus gyvenimui – tai kelrodis žmogaus laimei. Dievui žinomas mūsų vidaus pasaulis. Jis turi teisę duoti mums ir šiuos įsakymus. Kalbant apie tai, mes privalome turėti teisingą požiūrį į pagundas. „Piktos mintys – pasibjaurėjimas Viešpačiui“, – sakoma Šventajame Rašte. Be žmogaus noro ateina neskaisčios, nedoros, piktos mintys. Jas gali mums pasiųsti piktosios dvasios, blogi žmonės, bet nuo mūsų valios priklauso, ar priimsime, pritarsime toms mintims, džiaugsimės ar pasipriešinsime. Jei su malonumu mąstome, džiaugiamės, norime gyvenime įvykdyti piktus darbus – nusikalstame. Viskas mūsų valioje – jei nepritariame, nenorime, tai ir nenusikalstame. Gali pagundos pulti dienomis, savaitėmis, jei tik nepritariame, būkime ramūs, nenusikalstame. Nebijokime, virš jėgų gundymų nebus. Žinoma, reikia šauktis Dievo pagalbos.

„Negeisk artimo moters“ – t. y. nenorėk ardyti kito šeimos. Moteriai – „negeisk svetimo vyro“. Bus gražesnių, jaunesnių, vilios akį. Atsargiai. Turi savo žmoną, savo vyrą, mylėk, laikykis, padėk. Gal kartais pats kaltas, kad jis blogu pasidarė. Bet sykį nusprendei – būk atsargus. Išyra šeimos, jei viena pusė nesilaiko įsakymo „Negeisk“. Jei šio įsakymo būtų laikomasi, daugelis šeimų nebūtų iširusios. Devintuoju įsakymu  nurodoma saugoti skaisčią širdį ir susituokusiems. Tuo pačiu ir žvilgsnį valdyti, nes nevaldomas žvilgsnis iššaukia piktas mintis, o palaikomos jos sukelia stiprius norus arba aistras. Dovydas šiuo keliu buvo sugundytas. Velnias visada pavydi žmogui Dievo palaimos, visokiais būdais ir jaunus, ir senus susituokusius bando sugundyti į svetimoterystę. Atsargūs būkime. Pasipriešinkime pačioje pradžioje. Kur dora, ten tvarka. Kur tvarka, ten laimė. Taigi, tvarkos net ir mintyse!

Visų piktumų šaknis – godulystė. Ir Dievas įspėja: „Negeisk nė vieno daikto, kuris yra tavo artimo.“ Čia draudžiamas svetimo turto nuodėmingas troškimas. Tai troškimas priešingas Dievo valiai. Teisėtu keliu – perkant, mainant, užsidirbant, prašant leista įsigyti svetimų gėrybių. Čia draudžiamas godumas, nes, kaip sakoma Evangelijoje, „pasidavę godumui nuklydo nuo tikėjimo ir įsipainiojo į daugelį nuodėmių“. Neteisėtas kelias: apgaulė, klasta, suvedžiojimas arba neteisėtu būdu, neleistinomis priemonėmis, kaip antai, vagiant. Nusikalstama, kai trokštama praturtėti kenkiant artimui, linkint nelaimių, džiaugiantis jomis.

Dešimtas Dievo įsakymas įsako pripažinti kiekvienam, kas jo, ir būti patenkintam savais daiktais. Žemiškos gėrybės: turtas, namai, pinigai – tai yra mums kaip priemonės. Jas paliksime, kad ir daug turėtume. Ne jose žmonių laimė, o teisingai, dorai atliekant pareigas, mylint Dievą ir artimą. Patarlė sako: „Turtingas tas, kas mažai nori.“ Tie, kurie nori pralobti, įpuola į pagundą ir velnio žabangas, į daugelį nenaudingų ir žalingų pageidavimų, vedančių žmones į prapultį ir žuvimą. Teisingai žiūrėkime į turtus ir juos panaudokime gera darydami kitiems. Turtas yra tik priemonė prasimaitinti, apsirengti, padėti kitiems, padaryti gerų darbų. Kaip gražu padėti vargstančiam kaimynui, kenčiančiam ligoniui. „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų brolių – man padarėte“, – sako Kristus.

Dievas, įspėdamas negeisti svetimo daikto, mus ragina teisingai galvoti, nesiduoti neteisėtam turtų įsigijimui, kad nepasiduotume godulystei, kuri gali nuvesti mus į pražūtį. Toks pavyzdys buvo ir mūsų parapijoje. Buvo pamaldus žmogus, kuris lankė bažnyčią, giedojo, tačiau geidė turto ir nuėjo taip toli, kad kraują praliejo, pateko į kalėjimą.

Dievas teisingai reikalauja, kad tvarka būtų ne tik mūsų išorėje, bet ir viduje. Kristus žydus fariziejus vadino „pabalintais karstais“, nes širdies švarumo, dvasios tyrumo nežiūrėjo.

„Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“, – sakoma Evangelijoje. Už Dievo įsakymų laikymąsi yra gražūs pažadai. Tai saugo mūsų gyvybę, žemiškus gėrius, gerą vardą, palaiko šeimas, jų tarpusavio sugyvenimą, jaunųjų grožį, paruošia gyvenimui. Dievo įsakymų laikymasis veda į Dangaus karalystę, nes tai Jo valios vykdymas. „Aš esu Viešpats, darąs gailestingumą iki tūkstantinei kartai tų, kurie myli mane ir užlaiko įsakymus“, – sakoma Šventajame Rašte. Viešpatie, padėk, kad mes būtume klusnūs Tavo įsakymams.

 

Iš kun. Antano ALEKSANDRAVIČIAUS pamokslo

 

Apie… valdišką sąžinę

Esu piktas, pavargęs ir „bizniukas“ stringa… reikia nueiti išpažinties. Gal padės. Bandau pasikartoti Dešimt Dievo įsakymų. Pradedu. Pirmasis – Neturėk kitų dievų… – čia viskas puiku, šaunuolis! Netark Dievo vardo be reikalo – prasti popieriai… Švęsk sekmadienį – dirbau… Nežudyk – ačiū Dievui, nenusidėjau… Devintasis – Negeisk svetimos moters – beveik nenusidėjau! Na, ir liko… – koks ten tas paskutinis? Negeisk svetimo turto! Sudėtingas reikalas…

Po universitetinių studijų prieš gerus du dešimtmečius stačia galva įpuoliau į verslą. Steigiau įmones, kūriau darbo vietas, gaminome, prekiavome, vienžo – sukausi… Kartais pasisekdavo, kartais ne. Bet kokiu atveju sekėsi geriau, nei teigia verslo klasika, kad tik viena veikla iš dešimties būna sėkminga.

Kaip žinoma, nėra verslininkų, kurie nesusiduria su valdiškais slenksčiais. Kas tyko peržengus – žinome daugelis: jei užėjome pirmą kartą, dažniausiai sutinkame tiriamą žvilgsnį, panašiai kaip gražuolės manekenės pirminėje atrankoje. Po to mums išvardijamas sąrašas įvairių problemų, dėl kurių turėtume įjungti atbulinės eigos bėgį, pavožti valdiškas duris iš kitos pusės ir džiaugtis, lyg net ir nebuvome užėję. Nesąmonė – paprieštarausite, būna, kad lydi sėkmė. Būna, sutinku, panašiai kaip loterijoje – po tiražo džiaugiamės, jog tik vieną bilietą nusipirkome, nes kitus savo pinigus išgelbėjome.

Bet antai prieš keletą metų teko garbė (gal sėkmė, o gal nelaimė?!) pabuvoti anapus… Turiu omenyje – valstybės tarnautojo kailyje. Patirtis įdomi. Tai kontroliuojanti valstybės institucija. Išties net nelabai svarbu, kuri konkrečiai, nes situacija neturi esminių skirtumų. „Geroji“ žinia ta, kad tapęs tokios institucijos tarnautoju tikrai ne veltui eisite išpažinties. Yra ir „blogoji“ žinia – jūsų šansai tapti tuo tarnautoju panašūs į galimybę laimėti aukso puodus loterijoje. Jeigu neturite pakankamo svorio užtarėjų… Aš tokių radau politinės partijos branduolyje. Kai „mano klausimas“ buvo „paderintas“ – be vargo laimėjau konkursus valstybės tarnautojo pareigoms užimti.

Toliau dar gražiau. Tokioje tarnyboje atsiveria juodas nuodėmių ir gundymų liūnas. Iš vienos pusės. pagautieji LR teisės aktų pažeidėjai šelmiškai šypsosi, merkia akį ir siūlo visokias žemiškas malones; iš kitos pusės – aukšti valdiškos kontoros cerberiai įtariai stebi, kuo užsiimi, liaudiškai tariant, domisi, „kiek turi ir ką galvoji“. Mat pažangu pusę gautos juodosios „malonės“ siųsti aukštyn, vadinamąja „valdžios vertikale“; užlipusi pakankamai aukštai toji malonė auga ir veši, gali keisti savo formas, tapti įvairiomis įtakomis, privalomai surenkamais balsais rinkimuose, įgauti įvairiausius gerų idėjų ar menamo gėrio pavidalus. Tik šio reiškinio esmė nesikeičia, ji lieka juoda mazuto pekla.

Jei laikausi mūsų Dievo įsakymų Negeisk svetimo turto, Nekalbėk netiesos, Nevok, mano, kaip Lietuvos valstybės tarnautojo, darbinis gyvenimas ilgainiui subjūra tarsi lapkričio oras. Toje sistemoje egzistuoja sava sąžiningų žmonių atmetimo sistema. Aukštiesiems vadams vis labiau kyla noras sutankinti mano darbotvarkę, griežčiau vertinti įvairius mano nusižengimus, įdėmiau skaičiuoti mano darbo sekundes. Ir visa tai griežtai laikantis mylimos Tėvynės teisės aktų.

Dažnas pilietis palūžta. Sekmadienį nuėjęs prie klausyklos išpažįstu nuodėmes, paskui atsiprašau: „Atleisk, Viešpatie, daugiau nepajėgiu atsispirti gundymui, nusidėsiu Tavo įsakymams…“ Dievas išklauso ir turbūt tyliai patraukia nuo manęs savo ranką, kuri tarsi bažnyčios kupolas virš galvos saugojo ir dengė nuo nelaimės…

Jei teko kristi nuo kopėčių, kiekvienas supratome: suklydau, tuoj bus smūgis, teks už klaidą sumokėti tam tikrą kainą. Jei apgavome savo artimą, atpildas ateina vėliau. Nusidėjus dešimtajam Dievo įsakymui nepatogumų dažnai iškart nepajuntam; kas gi čia baisaus – pagavo pavydas, pagalvojau, kad verčiau aš turėčiau jo gėrybes, nes jis nežino, ką su jomis daryti, be to, jis „runkelis“.

Per laiką imi nejusti, nebesuprasti to ryšio tarp priežasties ir pasekmės, tačiau nėra tokios nuodėmės, kuri neturėtų pasekmių. Kitaip nebus – ateis ta valanda, tai tik laiko klausimas. Ir tuomet, kai stovėsime prie Slenksčio, mūsų visai nebedžiugins įgyti žemiški turtai ir titulai.

Geroji žinia yra visada. Prisimenate: „…melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą.“ Tad galime ir privalome taisytis, kad ir ką anksčiau būtume padarę: nuo dabar iki kol išmuš toji mano valanda. Laiko – pakankamai.

 

Tomas DVYNYS, „Artuma“