Dalelė savęs savo artimui


a- A+

Ką reiškia slaugyti ligonį? Prieš akis iškyla daugybė paveikslų ir vaizdinių: gailestingasis samarietis, motina, palinkusi prie sergančio vaiko… Ligonio slaugymas atrodo vienas iš paprasčiausių gailestingumo darbų. Ką reikia daryti? Tiesiog pabūti su sergančiu – galvą paglostyti, vandens paduoti, už rankos palaikyti?

Kaip yra iš tikrųjų? Taip paprasta ir kasdieniška, kad net buitiška: nuprausti, pamaitinti, pagirdyti, už rankos palaikyti. Problema kyla tik tuomet, kai suvoki, kad ši veikla nėra atsitiktinė ir trumpalaikė. Ligonis slaugomas kasdien, diena po dienos, savaitė po savaitės, kartais metai po metų. Kuo geriau slaugome, tuo ilgiau jis gyvena; kuo ilgiau gyvena, tuo ilgiau sukamės slaugymo karuselėje. Tuomet atsiranda slaugymo kasdienybė.

Lietuvoje ligonio ar sergančio asmens slauga ir priežiūra rūpinasi jo artimieji, giminės ar draugai. Sakytume, nieko tokio paslaugyti giminaitį metus ar kitus (gi vis tiek atsipirks!), bet tikrovė kitokia – sunki ir išsemianti.

 

Ko reikia ligoniui?

Pradėkime nuo to, ko reikia ligoniui ir ką turi užtikrinti jį prižiūrintis asmuo. Pasaulio sveikatos organizacija sveikatą apibrėžia kaip visapusišką žmogaus fizinę, psichologinę, socialinę ir dvasinę gerovę. Norėdami tinkamai atliepti ligonio poreikius turime užtikrinti, kad šie keturi aspektai būtų apimti.

Pirmiausia ir svarbiausia yra fizinė priežiūra. Reikia patenkinti pagrindinius sergančio asmens poreikius, apimančius saugumą (kur gyvens, kur ir ant ko miegos, su kuo dalysis kambariu ir pan.), kasdienę higieną (nuo mažų dienų įprantame tuo patys rūpintis ir dažnai net nepagalvojame, kad vieną dieną šiuos dalykus mums darys kas nors kitas – padės valytis dantis, maudys, plaus galvą, kirps rankų ir kojų nagus, skus barzdą ir pan.), tualeto reikalus (mums nuo mažens kalė į galvas, kad į kelnes daryti negražu… o pabandykite pusę amžiaus nugyvenę susiimti ir padaryti atvirkščiai), tinkamą mitybą (su amžiumi ir prastėjant sveikatai maisto poreikiai taip pat keičiasi), miegą (istorijoje žinomi keli genijai, kurie galėjo puikiai gyventi miegodami vos kelias valandas per parą, o daugumai mūsų būtinos aštuonios valandos per parą).

Kalbant apie psichologinę ir emocinę gerovę, reikėtų sustoti ir paklausti: „Mėgstate sirgti?“ Ne? Ar tik ne dėl to, kad sirgdami tampame priklausomi nuo tų, kurie mus slaugo? Su ilgesiu atsimename, kaip sirgome vaikystėje ir mama ranka matuodavo temperatūrą, gamindavo mėgstamiausius patiekalus ir leisdavo imti į lovą žaislus. Užaugę ir pajutę „aš pats“ galią, suvokiame, kad nesmagu priklausyti nuo kito – priklausydami jaučiamės silpnesni, žemesni, nebenaudingi. Reikia didelės brandos ir žmogiškos išminties, kad sugebėtum ištarti padedančiajam: „Ačiū, be tavęs aš niekaip.“ Lengviau, jei žinome, kad liga trumpalaikė, pasveiksime ir galėsime mums padėjusiam atsilyginti tuo pačiu. Žinant, kad liga užsitęs (kai kuriais atvejais ji tęsis iki mirties), ir blogai jaučiantis, be galo sunku išlaikyti žmogiškąjį orumą. Tuomet dažnai kyla vadinamoji gynybinė reakcija, kai imame mums padedantįjį kaltinti, žeminti, neigti jo gerumą.

Kasdienio gyvenimo tempas toks didelis, kad dažnai nesusimąstome apie dvasinius dalykus, pamirštame net artimųjų gimtadienius. Liga ar kitas negalavimas tarsi sustabdo ir priverčia suvokti, kad yra kažkas daugiau. Kaip paaiškinti, dėl ko sergu, dėl ko skauda? Tuo metu sunku rasti savo kančios prasmę ir siekti santykio su Tuo, Kuris laukia anapus. Sunku net ir paprastoje kasdienybėje, o kaip tai padaryti, kai liga paguldo į patalą ir kiekvieną dieną vertini pagal tai, kaip pakenčiamai ar nepakenčiamai skauda?

 

Ko reikia slaugančiajam?

Tad ligonis turi savo lūkesčių ir tikisi, kad į juos bus atliepta. Vis dėlto yra ir slaugantysis. Ko reikia tam, kuris slaugo?

Suvokus, kad reikės slaugyti žmogų, pirmas klausimas – ką reikės daryti, kur ir kaip? Vėliau ir kita daugybė praktinių klausimų: kur guldyti ligonį – jei gyvenu dviejų kambarių bute su vaikais, tuomet vieną kambarį reikės užleisti; kuo, kaip ir kada maitinti ligonį – jei jis visą gyvenimą mėgo lašinius su cibuliu, ar galima juos valgyti dabar, kai jam 78-eri, o skrandžio rūgštingumas padidėjęs; kaip nuprausti, jei ligonis stambus ir nejuda; jei reikia keisti sauskelnes, kokias rinktis ir kuri pusė turi būti priekyje. Knygose ir paskaitose priežiūra atrodo lengva, tačiau įgūdžiai įgyjami palaipsniui – dažniausiai per skaudamas slaugančiojo rankas ir maudžiamą nugarą, kuomet bandydami ir klysdami mėginame atrasti, kaip ligonį pasodinti, paversti, pamaitinti…

Ligonio slaugymas jį prižiūrinčiajam sukelia labai daug jausmų ir išgyvenimų. Iš esmės ligonis yra visiškai priklausomas nuo jį prižiūrinčiojo. O juk mes sunkiai patikime savo gyvenimą Dievui, ką jau kalbėti, kad viską atiduotume į eilinio žmogaus rankas. Ir kaip jaučiasi slaugantysis, suvokdamas, kad viskas dabar priklauso nuo jo? Nepaprastai sunku, kai slaugomi artimi asmenys – tėtis, mama ar seneliai, kurie visuomet mus globojo, rūpinosi mumis, o dabar, situacijai apsivertus, už juos mes tampame atsakingi. Atsakingi visą parą, ne tik per šventes. Tuomet norime viską tobulai padaryti.

Reikalaujant iš savęs per daug, gali kilti kaltės jausmas, kad ne viską atlieku gerai, kad slaugydamas nesijaučiu patogiai. Čia įsiterpia ir ankstyvosios vaikystės patirtys – nežinome, koks iš tikrųjų slaugomo asmens ir jį prižiūrinčiojo tarpusavio santykis ir istorija. Iš vienos pusės, visi esame geriausi tėvai, kokie tik galime būti savo vaikams. Iš antros pusės, žmogus, vaikystėje neturėjęs galimybės būti vaiku, sunkiai gebės būti suaugęs ir imtis atsakomybės prižiūrėti savo artimą. O kur dar teisėtas vaikiškas pyktis dėl to, kad tėvai ir seneliai sensta ir silpsta: juk jie visuomet buvo didesni, išmintingesni ir stipresni už mus.

Ar vis dar manote, kad ligonį slaugyti yra paprasta ir kasdieniška?

Slaugydamas žmogus atiduoda dalelę savęs. Ką gauna mainais? Ramų miegą ir žinojimą, kad padarė visa, ką galėjo. Jis parodo rūpinimosi pavyzdį savo vaikams. Jis patiria pasitenkinimą atliktu gailestingumo darbu.

 

Jūratė MATIKOVIENĖ

artuma.lt

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-09-11


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt