Būti gailestingam – tai nuolatos rinktis šviesą


a- A+

 

 

Pirmas vaizdinys išgirdus šį žodį – nedidelė, bet labai miela bažnytėlė Vilniaus centre. Žinoma, nederėtų pamiršti, kad tai itin svarbi visiems tikintiesiems vieta – Dievo gailestingumo šventovė, į kurią iš viso pasaulio ir Lietuvos plūsta piligrimai. Tai ji, o tiksliau joje esantis Gailestingojo Jėzaus paveikslas ir su juo susijusi istorija, leidžia Vilniui vadintis Dievo gailestingumo miestu. Tačiau man ji vis tiek pirmiausia primena vaikystės šeštadienius, kai eidavome kartu su mama ten, į tą mažą, visai negirdėtą bažnyčią Senamiestyje. Tai buvo mano pirmieji žingsniai sąmoningo tikėjimo link, o apsilankymai ten parodydavo, kiek gyvybės gali būti Bažnyčioje – čia susirinkdavo daugiau jaunimo, čia būdavo įdomu klausytis pamokslų ir nuolat kildavo klausimų, apie tai, kas vyksta per Mišas. Bet vis tiek, įėjus į šią šventovę, akį labiausiai patraukdavo altoriuje esantis Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Tamsoje stovintis baltais rūbais apsitaisęs Jėzus, rodantis į savo širdį, iš kurios sklinda du – raudonas ir baltas – spinduliai.

Tikriausiai ties šiuo paradoksu – vidury tamsos akinamai spindinčiais spinduliais – ir prasideda mano mintys apie gailestingumą. Juk dažniausiai gailestingumas yra tai, ko nesitikime. Jis aplanko didžiausioj sielos tamsoj, kai atrodo, kad išeities nebėra, ir visi aplinkui nusisukę, kai skendime nuodėmėje. Tuomet vienintelis gailestingumas turi galią įsiskverbti į tą tamsą ir ją išsklaidyti, žinoma, jei tik sutinkame atverti jam duris.

Ne veltui spinduliai savo spalvomis simbolizuoja kraują ir vandenį, kurie pasruvo iš perdurto Kristaus šono. Gailestingumas ne visuomet yra tik tai, kas malonu, stebuklinga ir gražu. Būti gailestingam – tai kartais ir per didžiulį skausmą priimti tam tikrą sprendimą ar kažko atsisakyti. Juk kartais taip sunku atleisti įsisenėjusius kartėlius ar įžeidimus. Tai būna tolygu vėl atverti skausmingą, kraujuojančią žaizdą, kuri tūno kažkur giliai viduje. Tačiau tai – vienintelis kelias atverti duris Dievo gailestingumui.

Spinduliai šviečia. Dievo gailestingumas taip pat yra tai, kas geba visa apšviesti ir suteikti aiškumo. Būti gailestingam – tai nuolatos rinktis šviesą, tiksliau, leisti iš Dievo ateinančiam gailestingumui apsigyventi tavyje ir dalinti jį kitiems.

Ir tikriausiai svarbiausia suvokti, jog gailestingumas yra dovana. Taip, tai ir dorybė, kurią reikia ugdyti, bet jos ugdymas būtų bergždžias, jei neįsileistume į širdį gailestingumo, kurio nuolatos yra kupinas Dievas.

 

Jūratė Šutaitė

„Ateitis“ 2016 m. Nr. 2

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2019-02-08


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt