Brangink ir didink tikėjimą


a- A+

 

Mūsų tikėjimas yra Dievo malonė, kurį Dievas mums teikia kartu su šv. Krikštu. Mes turime dėl to dėkoti Dievui už tikėjimą. Tikėjimas yra dorybė, nes reikalingas mūsų bendradarbiavimas… Tiktai „kas nori, gali tikėti“ – sako šv. Augustinas. Mes privalome tikėjimą branginti ir savyje saugoti. Žmogus, kuris neturi tikėjimo, tikrai yra vertas pasigailėjimo. Kas turi tikėjimo malonę, ir savo sielos jėgomis jos nepalaiko, nebendradarbiauja su ja, tas dar labiau vertas pasigailėjimo, jis vargingiausias kūrinys. Jis gyvendamas neturės vidinės ramybės, o po mirties bus amžinai pasmerktas.

Ne mūsų dalykas spręsti apie žmogų, kiek jis kaltas, taip pat nežinome, ar dabartinė jo sielos būklė bus lemiamoji, o gal jis dar atvers savo širdį Dievo malonei. Bet bendrai, kas dėl puikybės, dėl prisirišimo prie nuodėmės, ar dėl kitos priežasties sąmoningai atmeta Dievo apreiškimą, atmeta duotas progas tikėjimą pažinti, tas nusideda netikėjimu, o netikėjimas yra labai sunki nuodėmė. Dar blogesnis dalykas yra atkritimas nuo tikėjimo. Kas atsiskiria nuo Katalikų Bažnyčios, tas atsiskiria nuo Kristaus, ir pražus, kaip vynmedžio šakelė atplėšta nuo vynmedžio. Kas paneigia kokią tikėjimo tiesą, nors žino, kad tai prieštarauja Bažnyčios mokslui – sunkiai nusideda klaidingu tikėjimu. Jis savo nuomonę laiko aukščiau už Dievo apreiškimą, kurį Bažnyčia skelbia. Kaip dažnai galima išgirsti: „nesvarbu koks tikėjimas, kad tik padoriai gyventų“. Truputį pagalvojus, kad toks abejojimas tikėjimui yra nuodėmė prieš Viešpatį, kuris pasakė: „Neturėk kitų Dievų tik mane vieną“. Mes negalime išskirti iš mūsų tarpo nė vieno žmogaus, taip pat ir to, kuris klaidingai tiki, bet jų klaidingam tikėjimui negalime būti abejingi, nes klaidos turime vengti ir ją taisyti. Už tuos, kurie neturi to brangaus turto – tikėjimo, melskimės iš širdies, melskimės už tuos, kurie be savo kaltės neturi tikėjimo, o ypač už tuos, kurie per savo kaltę jį prarado. Kas nori savo tikėjimą išlaikyti gryną, tas bus atsargus bendraudamas su netikinčiais, arba klaidingo tikėjimo žmonėmis, kurie įžeidžia jo tikėjimą arba jį paniekina. Kartais tenka girdėti: „jei mūsų tikėjimas yra tikras, nereiktų bijoti kitatikių, arba netikinčiųjų, mes drąsiai galime su jais bendrauti“. Tiesa, bet mes turime susirūpinti savo, kaip žmogaus silpnumu, kuris linkęs prie visko, kas klaidinga. Kas žmogui pradžioje atrodo juokinga ir neišmintinga, jei jis ilgesnį laiką pasilieka po tokia įtaka, tai prie to pripranta ir pagaliau tam pritaria. Kas rimtai brangins tikėjimą ir norės jį skaistų ir nepaliestą išlaikyti, tas visada klausys Motinos Bažnyčios ir  niekada jai neprieštaraus. „Kokia nauda ir visą pasaulį laimėti, bet savo sielą per tai sužaloti“ – tokiu mąstymu ir elgesiu turime eiti per šį savo gyvenimą. Kas rimtai žiūri į tikėjimą ir į savo laimę, tas stengsis ne vien išsaugoti savo tikėjimą, bet jį ir padidinti, vis labiau stengiantis pažinti, domėtis. Jis klausys pamokslų, skaitys religinę spaudą. Jis prašys Dievą padidinti jo tikėjimą. Jis savo tikėjimą išpažins visų pirma savo žodžiais ir darbais. Kiekviena jėga didėja ją vartojant, taip pat ir tikėjimo jėga. Ištikimas  gyvenimas pagal tikėjimą, yra gražiausias tikėjimo tikrumo įrodymas. Amen.

 

kun. Egidijus Kumža

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2018-11-06


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt